pirmadienis, birželio 23, 2008

nakties knyga: apie meilę

naktis. tyla ir juodas ežero vanduo. šaltoka, kol nepasineri į jį.. nesieki kojomis dugno. ir tiesiog plauki.

paskutinis ir vos kelių puslapių knygos skyrius apie meilės iliuziją.

jame pavyzdys: pasaka apie kiauliaganį. pamenat tokią? karalaitis augina savo sode nuostabią rožę ir lakštingalą bei svajoja sutikti karalaitę, kaip jie pamils vienas kitą ir laimingai gyvens. vieną gražią dieną jis sužino kad tokia nuostabi karalaitė yra. karalaitis nusprendžia padovanoti jai tai ką turi brangiausią - savo rožę ir lakštingalą. gražioji dovanas priima, bet jomis nesusižavi. jaunuolis apviltas, įskaudintas ir nesuprastas. jis nori išsiaiškinti kodėl ir pasisamdo kiauliaganiu mielosios dvare. gano kiaules ir kuria visokius nepaprastus daiktus - tarškynę, grojančią norimas melodijas; puodelį - parodantį ką kas gamina visoje karalystėje - vienu žodžiu auksinių rankų meistras. aikštingoji daiktais susižavi, panori juos turėti, bet kaina didelė - ji turi bučiuoti jį. prasideda derybos, siūlomi freilinų bučiniai, auksinis nesutinka ir galiausiai karalaitė jį bučiuoja. juos pamato karalius (pasiunta), išvaro ją ir jį iš dvaro. negana to karalaitė sužino kad kiauliaganys visai ne kiauliaganys ir jau tada gal ir mylėtų jį. vėlu jau.

pasak rašytojo pasaka pilna iliuzijų: laimės - svajonės, kaip sutiks ją ir ji pamils jį, su lakštingalom ir rožėmis. baimės - ar patiks jai tos dovanos o gal ne. kančios - ji neįvertina jo ir atstumia. tarpusavio supratimo - gal jaunuolis kažką ne taip suprato, bando žmogus išsiaiškinti kas ir kodėl ir žaisdamas "aukos" vaidmenį: bandydamas suvilioti stebuklingais daiktais ir tuo pačiu norėdamas nubausti ją. visi nelaimingi. vėlu jau.

pasak manęs gal gyvenimas ir yra pilnas iliuzijų, gal mes kartais užsimerkiam ir nenorim matyti kai kurių dalykų, gal žiūrim pro rožinius akinius, gal sutinkam žmones, gal įsimylim, gal tampam draugais, gal paliekam tuos, kurie mus myli ir leidžiamės į nuotykius, gal kankinamės nežinodami ką jaučiam vienas kitam, gal darom nesąmones... gal...

"Pačioje žmogaus sielos gelmėje glūdi žinojimas, kad būti mylimiems - ne mūsų jėgoms, bet visada galime mylėti patys."

labanaktis

ketvirtadienis, birželio 19, 2008

nakties knyga: apie tarpusavio supratimą

diena iš tų sunkesniųjų, todėl įžangos jau nebeparašau :)
ketvirtas A.Kurpatovo knygos skyrius - tarpusavio supratimo iliuzija.

nuo pat kūdikystės jaučiame poreikį būti suprasti. tačiau į šį žodį įeina ir daugybė kitų prasmių: pritarimo, paramos, sutikimo, užuojautos - žodžiu, tikro supratimo. dar vaikai būdami jau kankinomės, kad šeima ir draugai mūsų iki galo nesupranta ir kuo labiau liūdėjome dėl to, tuo labiau troškome būti suprasti, tuo stipresnė darėsi ši iliuzija - tarpusavio supratimo iliuzija.

mūsų vaikystės pasakos pilnos supratimo iliuzijos. mylintys karalaičiai ir karalaitės vieni kitus supranta be žodžių. daugelyje pasakų jie netgi nė karto nėra matę vienas kito, bet jau myli ir supranta vienas kitą ("miegančioji gražuolė"). vaikas tas suaugusių pasakas priima už teisybę.

ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kuris mane gerai suprastų, kaip aš pats suprantu save? atsakymas greičiausiai bus: tokio žmogaus nėra. vienas mus supranta vienoje srityje, kitas - kitoje, bet kad kas suprastų visiškai, visais klausimais... taip nebūna. iš tikrųjų mes nežinome kitų žmonių elgesio priežasčių, nežinome kodėl jie taip mano, o svarbiausia - nežinome, ką jie iš tikro jaučia. mes tik spėliojame pagal tai ką žinome.

visi mes naudojam tuos pačius žodžius, bet kiekvienas į tą patį žodį įdedam vis kitokią prasmę, dažnai labai specifinę.

kai žmogus sako, kad jis "įsimylėjo". ką tai reiškia? ar tai, kad jo jausmas panašus į aistringojo Romeo? o gal tai tik lytinis potraukis, noras pasimylėti su patikusia mergina? kaip tas žmogus apskritai supranta žodį "įsimylėjau" ir kaip supranta "meilę"? kas ji jam - aistra, ištikimybė, pagarba, pasiaukojimas, potraukis? kai jis sako: "aš įsimylėjau!", ar tai reiškia, jog jis išgyvena svarbiausią gyvenimo įvykį, o gal tai tik dar viena intrigėlė?

akivaizdu kad jei kas sako mylįs, aš galvoju ne apie tai, ką jaučia sakantysis žmogus, o apie savo patirtus meilės jausmus. nors kokie panašūs būtume, meilės jausmai bus skirtingi. taigi už kiekvieno ištarto žodžio slypi subjektyvi patirtis, bet klausantieji juos savotiškai transformuoja - mūsų žodžius išverčia į savo gyvenimo patirties kalbą.

kiekvienas mūsų turi pakankamai išorinių ir vidinių priežasčių elgtis vienaip arba kitaip. tad jei kieno poelgis mums nepatinka, tai tik rodo, jog mes nežinome to asmens "išorinių ir vidinių priežasčių". dėl viso šito mes jaučiamės vieniši: aš tarp draugų lyg dykumoj esu.. kiekvienam labai pažįstamas jausmas.

mūsų jausmai, nuomonės, sampratos mūsų pačių gyvenimo patirties fone - vienas dalykas, bet visai kas kita, kai šie jausmai, nuomonės ir sampratos atsiduria svetimo gyvenimo patirties fone. papasakojus kitam žmogui mes sakom: "suprask, man tai taip svarbu!". o jis atsako: "nieko ypatingo nematau, paprastas įvykis". ir čia mes pajuntam didžiulį nusivylimą.

punktai:
1. paprastai, pradėdami bendrauti su kitu žmogumi, automatiškai pasąmonėje pradedame kurti jo paveikslą. po kiek laiko mums ima atrodyti kad jį pažįstam. jei žmogus pasielgia taip, kaip nesitikėjom, jau įrodymas kad užkibome ant tarpusavio supratimo iliuzijos. tai ką galvojame apie kitą žmogų yra tik mūsų mintys apie jį, mūsų įsivaizdavimas. koks jis yra iš tikrųjų nežinom. kito žmogaus jausmai jums irgi tik spėjimas, jeigu jis jūsų nekenčia arba myli ir tai pvz. yra tiesa, mes vis tiek nežinom kokią prasmę šiems žodžiams suteikia jis. vienam žodis "meilė" yra flirtas, kitam - "rimtas jausmas", trečiam - "galimybė duoti", ketvirtam - "galimybė imti", sąrašas gali būti ilgas. į žodį, kurį ištarė kitas žmogus, sudėti savąją to žodžio prasmę yra lengviausia, bet pragaištinga.

2.liaukitės reikalauti. dažnai iš žmogaus tikimės elgesio, kuris mums atrodo savaime suprantamas arba malonus. dažnai tokie mūsų lūkesčiai yra nevalingi, mes jų neformuluojame, o paprasčiausiai laukiame. nereikalaukite iš žmonių, kad jie jus suprastų, išmokite patys paaiškinti kitiems tai, kas jums svarbu, taip bus paprasčiau visiems.

3. kitas yra "kitas". santykiai su kitu žmogum gali būtu tik partneriški. tačiau tokie santykiai neįmanomi, tol kol mes manome, kad kitą pusę pažįstam geriau, negu ji pati pažįsta save; kol manom, kad kitai pusei galime pasiūlyti tai, ko jai kaip tik ir reikia. kitas žmogus tiesiog yra kitas žmogus, turintis savo požiūrį į gyvenimą, savo vertybes ir interesus.

4.užsiimkime saviskata. mes galime pagirti save, saviskata yra vienas svarbiausių mechanizmų, kurie padeda mums sėkmingai veikti. kas ta saviskata? tarkim tai mokėjimas deramai įvertinti savo pasiektus rezultatus. dažnokai mes per daug reikalaujame ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. rezultatas toks, kad aplinkiniai mūsų nesupranta, nes nesuvokia kokio masto mumyse vykstantys procesai, be to ir mes patys negalime savęs įvertinti, juk veikiame pagal principą "viskas arba nieko". taip nebūna, kad "viskas iš karto", o laimėjimai - visų pirma lyg ir nereikšmingi pasiekimai. bet iš šitų nedidelių pasiekimų susideda didelė sėkmė. todėl jei norime sulaukti aplinkinių palaikymo ir sutarti su savimi, būtina labiau džiaugtis savo pasiekimais, kad ir mažais, bet būtinais norint įgyvendinti didelius ir svarbius projektus.

5. būkite dėmesingi tiems, kurie jūsų nesupranta. mes keičiamės diena po dienos. mes ieškome "artimos sielos". jei esame mylimi už sugebėjimus, savybes, vadinasi mylimi mūsų gebėjimai ir savybės, o juk kiekvienam norisi būti mylimam "šiaip sau", "ne už ką nors". mus mylintys žmonės palaiko mus, net ir nelabai suprasdami dalyko esmės.

kad ir kokia šviesi atrodytų svajonė, ji niekada nepakeis tikro džiaugsmo, kurį duoda tik realus gyvenimas, be iliuzijų ir paklydimų. atsikratydami iliuzijos, mes nusiimame rožinius akinius, tai gal atrodo baisu, bet tai būdas išvysti visą realaus gyvenimo spalvingumą, pažinti tikrus, o ne išgalvotus žmones!

liko neperskaityti gal penki paskutiniai knygos lapai apie - meilės iliuziją, bet ne rytoj.

rytoj manęs nebūti namie, rytoj manęs būti prie ežeras, nesupratot? - čia lietuvių kalbos nesupratimo iliuzija :D

labanaktis ;)

trečiadienis, birželio 18, 2008

nakties knyga: apie kančią

iš šiandieninio susitikimo, svarstant finansinę projekto dalį, dienos klausimas:

projekto vadovė:
- "Kiek kainuoja analitikas?"
blablabla skyriaus vadovas (susimąsto):
- "Daug kainuoja..", paskui pasižiūri į šalia sėdintį mūsų analitiką ir klausia:
- "Tu nepameni kiek kainuoji?"

va taip :D šiais laikais visi kainuoja, analitikai ypač brangiai :D

bet dėl to neverta kankintis:

trečiasis knygos "Brangiausiai kainuojančios iliuzijos" skyrius apie kančios iliuziją.

nuo mažens mes išmokstam daugybės vaidmenų, vienas jų "aukos vaidmuo". jeigu vaikas, kaltinamas kuo nors, pradeda priešintis, bet neatgailauja už tai ką padarė, suaugusieji baudžia jį, kol jis ima gailėtis to ką padarė arba vaidinti kad gailisi. vaikui pradėjus gailėtis: vergti, dejuoti, atgailauti, suaugusieji pasijaučia atlikę savo pareigą. mes išmokstam manipuliuoti savo atgailavimu. paskui paaiškėja kad "kankinio vaidmuo" turi dar vieną savybę: juo galima kaltinti! pažiūrėk ką man padarei, tu man gyvenimą sugriovei!

bendruomenė gina silpnus ir vargšus, tam ir yra bendruomenė. į individualistus žiūrima kreivai, tačiau kenčiantieji ir už bendrą reikalą ir šiaip sau - tikrieji mūsų didvyriai. jie gali tikėtis visuotinio pritarimo ir pripažinimo. kančia vienija žmones.

taip tik atrodo, kad gulinčiojo nemuša. jis pats save muša - tuo, kad guli. reikėtų keltis ir eiti, eiti ir daryti, daryti ir padaryti, bet jis guli. "aukos" vaidmuo kartais padeda taktiniu požiūriu, bet strateginiu, žvelgiant į perspektyvą, tai visada pralaimėjimas. mums bloga, mes kenčiame ir daugiau nieko nedarome, todėl priežastys, sukėlusios šitą kančią niekur nedingsta.

pabandykite kentėti neužjausdami savęs - nepavyks, būkit ramūs. kančios nebūna bent be menkiausios vaidybos, o aktoriui reikalinga publika, susižavėję žiūrovai. kadangi aplinkiniai neskuba mūsų užjausti, viską suprantančia publika tampame mes patys. mūsų kančia - visada užuojauta sau pačiam.

mes klystame, o gyvenimas į tai atitinkamai reaguoja - kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. klaidingo veiksmo pasekmės labai nemalonios ir kankintis šiuo atveju, vadinasi nepripažinti savo klaidos. iš klaidų reikia mokytis, o ne gailėtis!

1. kentėjimas neturi prasmės
paprastai, kai mūsų klausia, kodėl užsiimam vienokia ar kitokia veikla, atsakome turėdami galvoje priežastį, nors iš tiesų tai buvo klausimas apie prasmę. ir kai atliekame kokį veiksmą, automatiškai - sąmoningai ar nesąmoningai - į jį žiūrime kaip į turintį tam tikrą prasmę. jeigu kančia yra veiksmas, tai jis turi turėti kokią nors prasmę. turim savęs paklausti: "Kam aš kankinuosi?" ir atsakyti į jį sau tiksliai ir sąžiningai. "ašaros nieko nepadės". jei ir toliau kenčiame, tebetikime, kad mūsų kentėjimas turi kažkokią prasmę. jei iš kančios naudos nėra, ji tampa beprasmė ir mes liaunamės kentėti. visada turime pasirinkimą, paklausus savęs: "Kam aš kankinuosi?"

2. niekada nesigailėkit savęs
jei kančią paverčiame kultu, jei manome kad ji turi prasmę, kentėjimas garantuotas. svarbus mūsų požiūris į kentėjimą. kančia neįmanoma be gailesčio sau. jei gailime savęs, kančia turi galimybę kankinti mus visomis įmanomomis priemonėmis. niekada savęs nesigailėkite ir neleiskite kitam to daryti.

3.kitiems mes reikalingi stiprūs
taip, kitiems mes reikalingi stiprūs. tai nėra nei keista, nei savanaudiška. gyvenime ir taip daug sunkumų, kad kas nors dar norėtų nuolat būti šalia žmogaus, kuris kankindamasis, nieko daugiau nepastebėdamas. fizinis silpnumas - mažas, palyginus su psichologiniu silpnumu. nieko nėra blogiau už nuolatinius priekaištus, skundus, kaltinimus ir pan.

kuris teiginys jums geresnis: "man viskas gerai, o toliau bus dar geriau!" ar "man viskas blogai, o toliau bus dar blogiau!", kuris perspektyvesnis?

"skųstis, kad gyvenime nėra džiaugsmo, kai yra nors viena būtybė, kuriai galime padėti patarimu ar tik savo buvimu, yra taip pat neprotinga kaip ir mirti iš troškulio rankoje laikant stiklinę vandens." /V.Melmotas/


vizito pas traumatologą išvada: gyvensiu :) lūžių nebuvo, stiprus patempimas, ko pasekoje susidarė vidinės kraujosrūvos. o rytojaus konspektavimo laukia - tarpusavio supratimo iliuzija. labanaktis...

antradienis, birželio 17, 2008

nakties knyga: apie laimę

- Tai ko beliko bijoti?
- O ką "piešia" vaizduotė? -> (........) <- vieta vaizduotei :)

tęsiant nakties skaitinius (be baimės kad dings elektra) paskaitykim apie antrąją iliuziją - laimės iliuziją

būdami vaikai visi svajojome kad kai užaugsim, nuo nieko nepriklausysim ir darysim ką norim. naivu? svajojame apie laimę, kuri "būtinai ateis", kai tik būsim nepriklausomi nuo tėvų, bet paaiškėjo, kad suaugę negali daryti beveik nieko, kas atitinka jų troškimus! mes suraizgyti daugybės suvaržymų, įsipareigojimų, kompromisų, susitarimų ir skolų - moralinių, dalykinių ar tiesiog finansinių. nuo pat vaikystės susidarom daugybę iliuzijų apie būsimą laimę ir tos iliuzijos apima visas gyvenimo sritis, laimingą meilę ir santuoką, draugystės, supratimo ir paramos laimę, profesinę laimę ir "laimingos senatvės" laimę.

laimė yra vidinė būsena, niekuo nesusijusi su išoriniais įvykiais. išorinis pasaulis permainingas, todėl laimė, besiremianti į tokius pamatus, veikiai išgaruoja.

jeigu kino reklamoje parašyta "fantastika" - vadinasi tai pasaka, o jei parašyta "psichologinis detektyvas" - jau tiesa. fantastiška klaida! filmuose pilna "akivaizdžių įrodymų" kad laimė galima. juose "tikri vyrai, be baimės ar silpnybių" - kilnūs, stiprūs, patikimi, ištikimi; ir moterys, pasiryžusios viską paaukoti dėl savo meilės tam vieninteliam, kuris dėl jos pasirengęs eiti per ugnį ir vandenį. šeimyninės laimės vaizdeliai, dideli ir gražūs namai. laiminga šeima. žmonės, pasiekiantys stulbinančių pasiekimų darbe ir visada juos palaikantys namiškiai. laiminga pabaiga, kitaip juk filmo nežiūrėsim? mums reikia iliuzijų išsipildymo, "stiprių įspūdžių", "didelės ir tyros meilės", "laimingos pabaigos". kodėl? nes labai norim tuo tikėti...

pirma, reikia suprasti tai, kas mums atrodo laimė, iš tikrųjų gal visai nėra laimė, bent jau mums. jei mums atrodo kad tikra laimė būtų "finansinė gerovė", bet kas yra finansinė gerovė, jei ne nuolatinis darbas jai palaikyti? grėsmė, kad ją iš jūsų atims. taigi toji gerovė pasirodo esanti didžiausia gyvenimo bėda!

antra, kiekvieną "laimingai įgytą gėrį" turėsime saugoti, tausoti ir puoselėti, o ši veikla galbūt visai neįeina į mūsų "tikros laimės" sampratą. jei mums kas atrodo laimė, esame pasiryžę bet kokioms aukoms, kad gautume tai. etape "Duok!" visiškai nepastebim jokių būsimų sunkumų.

trečia, realiame gyvenime ne visada suderinama tai, ką mes norėtume suderinti. mums kažkodėl atrodo viskas įmanoma ir net normalu suderinti tikrą šeimyninė laimę, begalinį atsidavimą darbui, visavertį vaikų auklėjimą, metų nebijančią draugystę, finansinę sėkmę, garbę ir t.t. visų jų suderinti neįmanoma, nes kiekvienam reikia laiko, bei įvairios aplinkybės daro juos nesuderinamus.

ketvirta, mes per greit priprantame prie gero ir vis norime ko nėra/neturim. "Ten gera, kur mūsų nėra." pripratimas natūrali būsena, mes priprantam prie gero, ir prie blogo (nors lėčiau nei prie gero). jei kas nors yra pastovu, dėl savisaugos instinkto, tampa nebeįdomu. mums vis reikia ko nors "karštesnio", "dramatiškesnio".
dėl šios priežasties priprantam prie sėkmės, kuri kitados atrodė nepasiekiama ir ji nebedžiugina, norisi kažko didesnio, kažko, ko dar neturime. štai kodėl mums visada bus maža...

penkta: gyvenime visą laiką judame iš stygiaus būsenos. vietoj to kad džiaugtumėmės ką turim, mums tai tampa nebeįdomu, mums įdomu tik tai ko dar neturime. todėl nekeista, kad "iki visiškos laimės" mums nuolat ko nors trūksta. kodėl nemokame būti laimingi netgi tada (labiausiai tada) kai gyvenime viskas klostosi sėkmingai?
mes nebematom kas yra gerai, bet kas blogai, jau rimtas reikalas. nevertinam to ką turim gero. mes nebežinom žodžio "gana", mums vis maža.

laisvė nuo iliuzijos. kad buvai švaistūnas, suvoki tik bankrutavęs.
jeigu norime džiaugtis gyvenimu, dabar pats laikas tai daryti, ne rytoj, ne kitais metais, o dabar. mes gyvenam dairydamiesi į priekį, iš anksto įsikalbėdami viltis ir iš anksto ruošdamiesi pralaimėti.

trumpai:
laimės gyvenime daugiau negu reikia, bet mes paprasčiausiai šito nematome. susimąstykime, ką turime ir kas gera mūsų gyvenime.
laiku pasakykim sau "gana".

"Nėra kelio į laimę: laimė ir yra pats kelias." /V.Dajeris/


rytoj laiminga diena - net du darbiniai susitikimai ir vizitas pas traumatologą - bus įdomu :) labanaktis :)

pirmadienis, birželio 16, 2008

nakties knyga: apie baimę

< nestipriai > pasitempiau kojos raištį < /nestipriai > tai kuriam laikui kuo mažiau veiksmo lauke, todėl akys nukrypo į šalia miego vietos sukrautą neskaitytų knygų krūvą. ji susideda iš:

- poros H. Murakami knygų;
- "Google istorija" su neperskaitytais keliais skyriais;
- "Nekaltybės praradimas" - čia Ričardo Bransono apie sėkmės istorijas versle;
- padovanota "Skaitmeninė fotografija", kurią vis noriu atsiversti, bet kažkaip nesurandu laiko;
- dar "Haris Poteris ir mirties relikvijos" aha stebuklai žemėje :D - šitą skaitysiu kai jau visai stogas važiuos nuo darbo ar ne tik :)
- toliau in english "Kurioziškas incidentas su šunim nakties metu" čia po Poterio kai jau stogas bus nuvažiavęs :)
- o matau DVD su anime "Ghost in the Shell" ru edition reikėtų gražinti :)

bet šios nakties knyga, kurios mintimis noriu pasidalinti su jumis yra Andrejaus Karpatovo "Brangiausiai kainuojančios iliuzijos: apie baimę, laimę, kančias, savitarpio supratimą ir meilę". šiąnakt apie baimę:

psihologija iliuzijomis vadina "klaidingą suvokimą". psichoterapiautui "iliuzija" yra kas kita. kai jis kalba apie iliuziją, turi omeny klaidas, kurias daro mūsų sąmonė,- santykių, jausmų klaidas. kai kada mes geidžiamybę suvokiam kaip tikrovę, o to pasekmės, kaip žinoma, nepageidautinos. kartais, kai baimės akys didelės, iš esmės visai nekaltučius įvykius suvokiame kaip "tikrą katastrofą". kartais ima rodytis, kad mus su kuo nors sieja "visiškas abipusis supratimas", bet paskui, žiūrėk, tas žmogus mūsų nesuprato, neparėmė, apvylė ar netgi išdavė.

klausimas: ar visada esmė pasireiškia tais pačiais požymiais? atsakymas: toje pačioje pakuotėje gali slypėti visiškai skirtingi dalykai. žmogus, kurio išorė mane traukia, galbūt visiškai netinka man dvasiškai, ir, priešingai, žmogus galintis būti iš tikrųjų artimas dvasia, gal yra tokios išvaizdos, kuri man visai nepatinka. išorė apgaulinga, pakuotė yra tik pakuotė, joje gali būti nežinia kas.

pirmoji iliuzija - Pavojaus

ji pasireiškia baimingumu, įtarinėjimu, kad kiekviename įvykyje slypi kas nors negera. nerimas, baimė, vidinė įtampa, "siaubo priepuoliai'. atėjusi iš vaikystės, kai tėvai mus mokė bijoti svetimų žmonių, nepažįstamų vietų, ligų, žemos visuomenės padėties ir t.t. vaikui diegiama baimė, nepasakant kaip reikėtų elgtis. tėvams toks auklėjimas tampa patogus. formuojamos neigiamybės: jei taip elgsis su tavimi niekas nedraugaus.

mes baiminamės dėl daugelio dalykų be pagrindo. kasdien susidurdami su įvairiom nelaimėm žinom kas mums gresia - gaisrai, potvyniai, eismo nelaimės ir t.t, kad galim netekti darbo, numirti. visos mūsų baimės tai mišinys neigiamos asmeninės patirties ir informacijos, kokie pavojai iš principo gresia kiekvienam žmogui. sąmonėje nuolatos susiejamos asmeninė patirtis ir mūsų žinios apie visokias galimas grėsmes, todėl pradedame bijoti ne tik to, kas nutiko mums patiems, bet ir visko, kas gali nutikti kiekvienam žmogui.

mes visi norim žinoti ateitį. jei žinosim - galėsim apsisaugoti - savisaugos instinktas. savo ateities mes nežinome. nerimauti reikia tada kai atsitinka nelaimė, o kankintis pirma laiko beprasmiška. ir kai mes norim nuspėti ateitį, mus apima nerimas ir susirūpinimas. ateities žinojimas - iliuzija.

pavyzdys prieš paskaitą apie sifilį profesorius pasakoja istoriją: "ketvirtam kurse buvau įsimylėjęs vieną merginą. ją mylėjo ir mano draugas. klasikinis meilės trikampis! nepatikėsite, bet ji pasirinko jį. taigi paskaitos tema: "klasikiniai sifilio požymiai". jeigu moteris pasirenka kitą, ne tave, atrodo tikra tragedija. bet jeigu ji būtų sirgusi sifiliu? argi jos pasirinkimas nebūtų sėkmė atstumtajam?"

jeigu pavėluojat į lėktuvą, kuris sudužta. iš pradžių jūs gailitės kad nesuspėjot laiku ir tai jums galėjo atrodyti didžiausia nesėkmė, tačiau sužinojus kad jūs išvengėte aviakatastrofos ir likote gyvas jau atrodo visai kitaip.

vertinti įvykius galima tik po to kai jie įvyko. sunku atsakyti kas yra laimė ar kai santykiai nutrūksta, bet galbūt jiems nenutrūkus jūs turėtumėt daugiau bėdų? Gal jums trūksta pinigų? tačiau kiek tragedijų gali atnešti turtas! neįmano žinoti kas geriau. tai ar verta griaužtis dėl to, kad šiuo metu vyksta tai, kas vyksta?

baimė sukelia sunkumus, ji programuoja žmogų nelaimėms ir nesėkmėms. bijodami kad nepasiseks, mes bijome imtis naujų dalykų ir automatiškai patiriam nesėkmę. baimė sumažina imunitetą, ji gali sukelti įvairias nervines ligas. ji mus užvaldo ir išsekina organizmą.

didžiausios gyvenimo "tragedijos" pripažinkim ateina netikėtai, asmeninės dramos, artimųjų netektis, smurtas. jų nelaukiam ir nesitikim. jų neatspėsime, todėl neverta jų ir bijoti.

svarbiausios taisyklės:
pirmoji taisyklė: iliuziją pakeiskite tikrove
1.būtina atkreipti dėmesį, kad mes jaučiame baimę (pvz. bijom kad nesusirgtumėm) ir jei ta baimė mums atrodo pagrįsta (mano proprosenelis sirgo ta liga :))
2. būtina suvokti kad pavojus tariamas. mes žiūrime į ateitį, sugalvojame ją ir imame nerimauti dėl savo sugalvotų nesąmonių. mes tiesiog nežinome kaip viskas įvyks ir ar įvyks.
3. reikia atkreipti į tai kas vyksta šiuo metu, o ne fantazuoti apie "ateitį". mes pamirštam dabartį ir galvojam o kas toliau? pasaulio pabaiga? ne. kas įvyko, įvyko. gal tai kas įvyko pareikalaus naujų veiksmų ir tai normalu. gyvenimas duoda galimybę judėti tolyn. kvailiausia bijoti gyvenimo. ateities dar nėra, bet visada yra dabartis ir joje galima daryti ką nors svarbaus.
4. naudokitės galimybėmis, kurias jums teikia gyvenimas. rinkitės tikrovę, o ne spėjimus ar nuogąstavimus. nežinome kokia yra ateitis, bet mes žinome kokia yra dabartis.

antroji taisyklė: apgaukit apgaviką
ji skamba: situacijoje, kuri jus baugina, elkitės taip, tarsi nieko nebijotumėte.
1. apgalvokite kaip jūs elgiatės jus gąsdinančioje situacijoje;
2. apgalvokite, kaip elgtumėtės toje situacijoje, jeigu nebijotumėte. ir pradėkite taip elgtis pagal naują scenarijų.

trečia taisyklė: žaiskite laiku
tikroji katastrofa yra mūsų pačių mirtis, po jos mes išeisime iš žaidimo. iki tol gyvenimas tęsiasi, su nutikimai gerais ar blogai, bet mes vis tiek išgyvename ir gauname vis naujų galimybių. viską galima išgyventi ir galima įsivaizduoti kad baisiausia kas gali nutikti mūsų gyvenime jau nutiko. visi išgyvenimai tiek didesni tiek mažesni jau pereiti etapai. "gyvenk taip, tarsi ši diena būtų paskutinė tavo gyvenime". o gal verčiau gyvenkime taip, tarsi paskutinė gyvenimo diena būtų buvusi vakar, o šiandien būtumėm visiškai laisvi.

ketvirtoji taisyklė: neieškokite to, kas jus ir taip atras.
mes ieškom pavojų ir grėsmių. tačiau gyvenime daug netikėtumų, kurių nenuspėsim. viską galima daryti iš baimės, arba todėl, kad taip daryti geriau. pirmu atveju, gal ir apsisaugosite nuo kai kurių nemalonumų (nors nebūtinai), tačiau neabejotina: jūs gyvensite kankinami baimės. sąmonė mums duotas tam, kad gyvenimo uždavinius įveiktumėm sveiku protu. gyventi atradimų ir laimėjimų pasaulyje kur kas geriau nei netekčių ir nuolatinių praradimų.

penkta taisyklė: nepraganykit svarbiausio. baimė nuodija gyvenimą. brangiausia ką turime - savo gyvenimą. būtina nusistatyti kas iš tikrųjų yra svarbu. visos mūsų baimės tėra iliuzijos.

< mano mintys > kas naktį po iliuziją :) jeigu suspėsiu konspektuot. išvados vėliau, tačiau jau dabar galiu pasakyti, šia knyga labai gerai "trinktelt" sau per galvą, jei kartais imam ir pamirštam, kad visoks gyvenimas yra čia ir dabar ir vertas visko kas nutinka! labanaktis :) < /mano mintys >