sekmadienio klajonės

mano kaime šiandien šventė. jau antra naktis kaip muzika plyšauja ant visos gatvės. vakar buvau per daug pavargus kad tai būtų neleidę užmigti. šią nakt hmmm...

sekmadienio klajonės. kadangi ryte miegu ilgiausiai (net iki devynių), mane
palieka vieną su rašteliu kad 12:15 atvažiuočiau su trufiu 115 (maršrutinė mašina arba mikras) į miesto centro aikštę. miegančiom akim pasidarau kavos ir skaitau "ispanų kalba per 30 dienų". jeigu per trisdešimt dienų jos neišmoksiu, kur rašyti skundą? :D

sėdžiu transporte. kepina saulė. lėtai judam centro link. pažįstami maršruto vaizdai. šiferinė tvora, va tas kampas su Coca Cola. ir čia transportas nusuka į man nežinomą dešinę. ojojoj... mašina važiuoja turgaus gatvelėmis, stoviniuojam kamsčiuose dėl kitų mašinų ir žmonių. galėčiau ką nors nusipirkt netgi pro mašinos langą. galvoju ar jau lipt dabar ar dar palaukt. išlipu. faktas - pasiklydau. mobilaus neturiu, kaip grišt namo neįsivaizduoju, nes šito dar nesimokėm :D toks akimirkos klausimas: na ir kas toliau, ka veikiam? :)

laimė žemėlapis su manim. susirandu gatvės pavadinimą ir aišku nueinu ne į tą pusę, tenka sugrįžti. paklaidžioju po miesto/turgaus centrą (viena iš miesto centro dalių yra didžiulis turgus). susigaudau kur esu ir pasileidžiu karsčiu alsuojančia gatve susitikimo vietos link.

susitinkam. mus nuveža iki Cristo de la Concordia. prie kelto į kalną - žaidimų parkas vaikams, bilietus į parką (!!!!) pardavinėjanti vietinė mama Čioli pareiškia kad mes turim susimokėti po 2 Bolivijanus už įėjimą (praėjimą greičiau) į "parką" ir jau keltui bilietus galėsime nusipirkti kelto bilietų kasoje. su tokia nesąmone nesutinkam ir pinigų parkui nesumokam :)

kylam keltu, galima lipti laiptukais, bet atseit draudžiama, nesaugu, gali užpulti. naktį pasak vietinių ten tikrai nesaugu, bet dienos metu.. nusileidimas irgi kainuoja.

priešais akis atsiveria miestas Andų kalnų slėnyje. mažyčiai namai driekaisi kiek tik užmato akys. Dievo miestas.. nors čia ir ne Rio de Janeiro.

aštunta diena

pusė aštuonių vakaro, tamsu, bet maloniai vėsu. dienom čia nemažiau + 30, rytais dar galima apsirengti kokį nors džemperį ilgom rankovėm, bet įdienojus jau norisi eiti šešėliais, kurie mažai gelbėja. pavasaris. tuoj turėtų prasidėt liūčių sezonas, bus purvynas, mano jau dabar ne baltiems sandalams bus ne kas :) kol kas visiška dulkių ir saulės kombinacija.

reikėtų rašyt nuosekliau ir paskirt vieną įrašą kaip vyksta užsiėmimai, bet apie tai kitam įraše. šiandien pradėjom lankyti šeimas tų vaikų kurie ateina į užsiėmimus, tai kol įspūdžiai nauji rašau. (pauzė) mjo... einant kiekvieną rytą uolėtu keliu aplinkui vaizdas skurdokas. gamta spyglioti kaktusai, pradedantys žydėti beveik belapiais krūmai ir kita "gamta", kurios nepažįstu. žmonių namai aptverti iš akmenų sudėliotomis tvoros, jei žmonės gyvena "geriau" tvoros iš šiferio. visur pilnų šunų, mažų, didelių, piktų, murzinų ir kokių tik kitokių. smalsu kas gi yra kitoje tvoros pusėje. pradedam lankyti tas šeimas, kurios gyvena arčiau. visa mūsų gvardija leidžiamės tuo akmenuotu keliu, pakeliui surenkami coca colos buteliai ir kitas rastas inventorius. vieno iš vaikų namuose maistas verdamas lauke ant laužo, šalia kalė žindo keturis mažyčius šuniukus, kuriuos vaikai puola glostyti. vonia tai iš keturių pagalių surestas bei kokia nors medžiaga apjuostas nežinau kaip pavadint pastatas, nelabai kai kuriuos taip galima vadinti. kaip ji funkcionuoja sunku įsivaizduoti. tuoletu kartais naudojamasi bet kur, kur susigalvojama. klausimas ar turite virtuvę, vonią, elektrą nėra čia keistas. yra šeimų kurios gyvena vienam kambaryje, kurio langai be stiklų, duris kartais atstoja pakabinta medžiaga. švaros ir higienos klausimas atviras. vandens, kuriuos geria vaikai, mes negalim gerti. velentis į diskusijas galima būtų sakyti kad čia gyvenimo būdas. seneliai taip gyveno, taip gyvena tėvai, kaip gyvens vaikai, čia ateities klausimas.

švaros ir gyvenimo būdo klausimu vakare diskutuojam su pirmu svečiu namuose, kolumbiečiu. aktyviai mosuodamas rankomis jis pasakoje, kad turi vienuoliką brolių/sesių ir kad jų šeimoje visada buvo nepriekaištinga švara, nors gyveno labai skurdžiai, gimė visi namuose ir augo keturių kambarių name. kai rašau diskutuojam, tai: Milisenta ir emmm žmogus, kurio vardp neprisimenu kalbasi, aš klausausi :) pradedu jau suprasti apie ką kalbama, bet pasakyti pasakau tik kelis sakinius.

einamuoju metu neinu žiūrėt kaip čia žaidžiamas futbolas. rytoj eisim žaist tinklinio, patalpoje, su kaip jau man papasakojo kiek kitokom taisyklėm, na na :)

p.s. rytoj kodakas keliaus kartu, nuotraukos po mėnesio :)

Mano kambarys

Pamenant pradinėse klasėse rašydavom elemetarius rašinėlius "Mano atostogos", "Mano šeima", "Mano pirmoji meilė" ir t.t. aš dabar panašiai mokausi ispanų kalbos. Išmokim kartu kas yra mano kambaryje :D (nuotrauką galima padidinti).

Mažas prašymas, argi sunku :) jei skaitote šį įrašą RSS skaityklėje, nueiti ir atsakyti į Taip arba Ne klausimą, vardant kolegų atliekamos apklausos.

bienvenido a Cochabamba!

hola draugai ir šo įrašo skaitytojai,

pro dulkėtą langą matosi Andų kalnynas, karštokoka. na ką pradedam.

įžanga. mintis išvažiuoti savanoriauti į kitą šalį sukosi jau gerus plius minus pusę metų. apsispręsti buvo lengva. noras pamatyti kitokį pasaulį tapo realus. apie metus laiko gyvensiu ir savanoriausiu Pietų Amerikoje, Bolivijoje, mieste keistu pavadinimu Cochabamba.

apie skrydžius. maršrutu Kaunas > Ryga> Roma viskas vyko sklandžiai. nakvynė ir klajonės Romoje taip pat. o bet tačiau Romos Fumichino oro uoste skrydis į Buenos Aires vėlavo daugiau kaip valandą, priduodant bagažą darbuotoja užtikrino kad jis TIKRAI atskris laiku. aha :) atsikridus į Pietų Ameriką prasidėjo tikslinimaisi ar tikrai Lietuvos piliečiams nereikia vizos. o paskutinio skrydžio vinimi tapo: perkant bilietą maršrutu Roma > Buenos Aires > Cochabamba buvo įrašas "includes 1 technical stop(s), kas išvertus reiškia lėktuvas pakilęs iš Buenos Aires nusileidžia Asunsijone (Paragvajaus sostinėje), visi turim išlipti ir laukti kito lėktuvo, čia vėl ta pati istorija ar tikrai man nereikia vizos. nereikia :)
lėktuvas nusileidžia Cochabambos oro uoste valanda vėliau. išlipus iš lėktuvo sakau wau wau wau :) aplinkui didžiuliai kalnai ir karštis tiesiai man į veidą :) bagažas žinoma pasimetęs, bus sekmadienį(?), valgoma lauktuvių kokybė neprognozuojama..

apie pirmą įspūdį. kitas pasaulis, čia pirma mintis važiuojant iš oro uosto namų link. mane pasitikę Milisenta ir Cezaris kalbasi ispaniškai, vaizdai pro mašinos langą molinių plytinių namukų masyvai vieni pastatyti, kiti pradėti statyti, bet pritrukus lėšų taip ir nebaigti. juodaplaukiai čiabuviai visi kaip vienas man panašūs. dulkės, šliūkšlės, karštis, žalios spalvos minimumas. nuotykis, nauji pojūčiai, nauja patirtis veža dar labiau :)

savanoriavimas. pažintis su vaikais. faktas: kalbos barjeras yra blogis. nežinau kiek prireiks laiko ją normaliai išmokti, nes tos pradinės frazės "mano vardas Asta, o tavo?" ir kitas standartas yra nepakankamos. su laiku išmoksiu, bet dabar... vardas Asta Bolivijoje reiškia ragai :) buvo pasiūlymas susigalvot kitą vardą, bet tegul lieka ragai :) o vaikai turi unikalius man vardus, kol visus atsiminsiu praeis laiko, tuo labiau kad jų bus per abu darbus šešiasdešimt o gal ir daugiau. pirmoji pažintis pirmoje darbo vietoje vyksta sklandžiai. geriam limonadą ir valgom bandeles. skanu :)

aplinka. aukščio skirtumo kol kas nejaučiu, čia 2000 metų virš jūros lygio, galva nesvaigsta, nepykina. na galva gal šiek tiek svaigsta nuo pokyčių, išgyvenama :) laiko skirtumas pasijunta kai po klajonių mieste sugrįžtam namo, bei viduryje nakties pabundu, nes Lietuvoje tuo metu vėlyvas rytas.

antroji diena prasideda savanoriavimu kitame dienos centre, kitoje miesto vietoje. hola profesora Asta sako man aštuonių - dešimties metų vaikų pulkas. mano savanoriavimas prasideda paišant asiliukus ir drugelius pusei klasės :) penktadieniais žaidžiamas futbolas. blokinėje aikštėje visas jų tuntas bėgioja paskui vieną kamuolį, pais de futbol (vert. futbolo šalis) be jokios abejonės :)

nuotraukas bus vėliau. rašysiu panašu kad neperiodiškai. atvirlaiškius, laiškus, duoną, labai siųsti adresu:

Arzobispado Av. Heroinas 0-152
Casilla postal: 129 (vicaria pastoral, C.Piscoya)
Cochabamba
Bolivia

tai tiek apie pirmus įspūdžius iš įvykio vietos. vieta komentarui įrašo apačioje, palik man žinutę :)