Dvi dienos Švedijoje - teambilding'as su naujaisiais kolegomis. Pasitinka Stokholmas, saulėtas ir rudenėjantis. Turim šiek tiek laiko apsidairyti ir netyčiom užklystam į Šv. Klaros bažnyčią, ji pilna pabėgelių. Ši šalis antroji po Vokietiejos, priglaudusi jų daugiausiai. Lauke savanoriai dalina arbatą ir maistą, įspūdis toks kad tai taip tikra ir taip arti. Šalimais japonų turistai fotografuojasi raudonuojančių vijoklių apsivijusios bažnyčios fone.
<...> Į oro uostą važiuojame taxi, vairuotojas azijietiško gymio, kalbus ir pasakoja kaip trijų metukų jį iš tuometinio karo Vietame tėvai atsiveža į Švediją. Jis užauga šioje šalyje, laiko save švedu, bet jo gymis neleidžia jam tokiu būti. Su nuoskauda jis sako, kad bandė grįžti į Vietnamą, bet jo namai Švedija ir po pusmečio jis sugrįžta. Dėl azijietiškų veido bruožų čia jį laiko kiniečiu, nors jis vietnamietis, o gal švedas? Jis sako kad čia šūdinas gyvenimas, bet ten (Vietname) jis dar šūdinesnis. Jeigu nebūtų buvę karo, jis galbūt dabar gyvenų Vietname ir galbūt sakytų tuos pačius žodžius kažkam kitam, bet tik galbūt.
Atvažiuojam ir susimokam trigubai, nei prieš tai mokėjom taxi už tokį patį atstumą, jausmas lyg istorija apie turistus, apgautus Vilniaus taksisto, ką tik ištiko mus.
