nepraėjus nei trims mėnesiams turiu pase leidimą gyventi Bolivijoje metus laiko. procesas tenka pripažinti ilgas ir užknisantis. nesibaigiantis popierių rinkimas. interpolas, AIDS testas, policija, migracijos departamentas. tris kartus skirtingose vietose ėmė pirštų antspaudus. tris kartus fotografavo. nebepasakyčiau kiek kartų reikėjo įvairiuose blankuose rašyti savo vardą, pavardę, tautybę, gimimo datą, gyvenamosios vietos adresą, kuris įrašytas ne visai toks koks yra ištikrujų, ir t.t.. popierizmą lengviau tvarkyti su agentūros pagalba, kaip šiuo atveju ir buvo. po pietų dar kartą reikės eiti į migracijos departamentą pasiimti rezidentės kortelės. manykim čia jau bus taškas.

kažkurią iš vakar dienų neplanuotai teko sudalyvauti masinės panikos scenoje. sugalvojau užsukti į turgų po stogu suvalgyti vaisių salotų. "tik jokiu būdu
nevalgyk turguje" - vienas iš pirmųjų patarimų esant čia. nehigieniška, įsigyti infekciją skrandyje paprasta, bet žinant patikimas vietas valgyti tikrai galima.
belaukiant kol paruoš salotas kitoje halės pusėje pasigirsta sprogimas ir žmonės pasileidžia bėgti išėjimo link. tokiais atvejais galvojasi greitai. tada man atrodo kad tuoj tuoj viskas išlėks į orą ir didžiulis ugnies srautas nušluos tai kas bus jo kelyje. bėgam. takas praėjimui/bėgimui siauras, kažkas parkrinta ir... nieko nebenutinka, panika pasibaigia. pasidaro isteriškai linksma. šalia manęs mano vaisių salotų pardavėja. šypsomės ir sugrįžtam prie prekystalio. - aqui es peligroso (cia pavojinga). taaaip... :)
skanios čia vaisių salotos.. bei tą dieną daugiau jokių fejerverkų :)

atrinkau nuotraukas iš paskutinių šių metų mėnesių: su vaikais, iš kelionės į Huanuni per Oruro ir spalvingojo karnavalo.

Kalėdos nusimato su panetonu (saldus kekso tipo pyragas su riešutais ir džiovintais vaisiais), paukštienos patiekalu ir vyno taure tiksliai nežinau kokių žmonių draugijoje.


p.s. pasiilgau. baltų ir šviesių artėjančių Kalėdų!

padriki užrašai

oro uostai su savo nerašytom taisyklėm. jei skrydis tarptautinis reikia sumokėti 25 dolerius, jei neesi Bolivijos pilietis ir praleidai šalyje daugiau nei 90 dienų taip pat reikėtų mokėti. mokėti, mokėti, mokėti.
visada sunku atsisveikinti. matau kaip lėktuvas pakyla. žliumbiu.. pirmą kart per tris buvimo čia mėnesius. nemėgstu atsisveikinimų..


vakarinė Bolivar aikštė pilna žmonių. nuolatinis šurmulys susimaišęs su vakaro kvapais. maži ar didesni prekystaliai nukrauti duonomis, daržovėmis, languotomis kelnėmis, vištienos gabalai plastmasiniuose induose, tais pačiais plastmasiniais indais. man kartais atrodo kad čia jie niekada nemiega. amžinas turgus.. laukiu klasterio - mažo autobuso kuris nuvežtų iki namų durų. užvertus galva žvelgiu į žvaigždes, galbūt kažkas kitam pasaulio taške daro tą patį. gana svajoti.. pradedu spėlioti ar dar ne vėlu laukti. pro šalį važiuoja nenutrūkstamas srautas mikriuku. visi jie pypina. žmonės iš jų tai išlipa tai sulipa atrodo greičiau nei yra iš tikrųjų. penkiolika minučių laukimo.. iš už kampo išnyra lauktasis klasteris ir akimirksniu užsipildo žmonėmis. sausakimša mašina sukinėjasi siauromis gatvelėmis. ant kampo kažkas išlipa. vos nepravažiuoju savo "stotelės". naktinio žibinto šviesoj ieškau rakto nuo vartų..


- how old are you? naujas etapas. mokinu keturis vaikus anglų kalbos. amžių skirtumas kas du metai. kokia čia progresija aritmetinė ar geometrinė: 8 - 10 - 12 - 14?
aš gerai kalbėti lietuviškai, angliškai kalbėti blogai :) cha cha tačiau anglų kalbos dar tikrai ir man reikėtų pasimokyti.

rytais ispanų, iki pietų anglų, vakarais ispanų. kalbos susimaišo ir akimirkom atrodo kad nieko nebemoku. mokytis, mokytis, mokytis.