„Viskas prasideda mūsų širdyse, šis žmogaus ir gamtos bei visatos ryšys; Visi esame vaikai tos pačios saulės privalome gražinti viską į savas vietas ir tekėti kaip upė, kuri nepažįsta ribų" – žodžiai ant vieno iš Tiwanaku miestelio aikštės paminklų.
saulės vaikai keletas istorijų iš naujos kelionės. šeštadienio vakaras. biliete į La Pasą (La Paz) išvykimo laikas 20:45. norėtum, autobusai čia tikriausiai niekada laiku neišvyksta. 22:20 sėdžiu autobuse, šalia miega čiolita su kokos prieskoniu, bet taip taip koka vis dar ne narkotikas :P naktis autobuse, jei prabudimus ir užmigimus galima pavadinti miegu, tarkim miegu.
La Pasas - miestas kalnuose tikrąją šių žodžių prasme. gatvės ir gatvelės vingiuoja stačiais šlaitais tai aukštyn tai žemyn. iš vienos apžvalgos aikštelių jis atrodo milžiniškas. teoriškai šis miestas sostinė, 3500 metrų virš jūros lygio aukštyje, praktiškai sostinės titulas visuose šaltiniuose priklauso Sukrei (Sucre). antroje sausio pusėje čia vėsoka, vaikštinėjant pagrindinėmis didmiesčio gatvėmis manęs neapleidžia jausmas - visai kaip pavasaris Lietuvoj.
ispaniškai žodis la paz = taika. vienos dienos pasivaikščiojimo mažoka kad pajustum miesto dvasią, bet iš antro žvilgsnio jis man pasirodo taikus. centras pilnas vietinių ir žmonių su fotoaparatais. senoji ir naujoji architektūra neatskiriamai šalia, bankai vienoje upės pusėje, lūšnynai kitoje. pro vakarėjantį mikroautobuso langą matau skubančius kostiumuotus praeivius ir nuolankiai išmaldos prašančius elgetas. dar vienas kontrastų miestas. mašinos signalizuoja. šviesoforai didelės reikšmės nevaidina. trumpam užstringam kamštyje.
muziejai. vienintelis kurį aplankiau vadinosi Museo Nacional de Arte (Nacionalinis Meno Muziejus). šaunus muziejus. ekspozicija gal ir nedidelė, tačiau eksponatai įvairūs iš skirtingų laikotarpių. ir štai iš vieno paveikslo į jus žvelgia šiuolaikinis menas :) nuotraukos ant sienos rėkauja: pasauli toks tu esi šiandien ir koks busi rytoj?
kaip visada ieškau graffiti. faktas - visa šalis išpaišyta politiniais šūkiais, ryšium su gruodį vykusiais prezidento rinkimais. ši meno dalis mane nelabai domina. Bolivijos gatvės menas glaudžiai susijęs su istorija bei mitologija. antras po prezidento čia ant sienų draugas Ernestas Če Gevara (isp. Ernesto Che Guevara). toliau politiniai purškalai su inkais ir šachtininkais. bei vis dar mane žavintys užrašai ant sienų: draudžiama šlapintis :)
La Pase man gražu: kolonijinė Murijo aikštė (isp. plaza Murillo) su ledais valgančiais ir balandžius maitinančiais žmonėmis; Švento Pranciškaus (San Francisco) bažnyčia su tyloje ir tamsoje skendinčiomis šventųjų statulomis; Sagarñaga gatvė su turistams skirtais rankdarbiais; bei ilgoji aveniu Avenida Mariscal Santa Cruz, kitaip dar žinoma Prado pavadinimu. nebeliko laiko bet būtų įdomu pasivaikščiot po Raganų turgų (Mercado de Hechiceria) jame liaudies medicinos prekės pvz. džiovintos lamos...
paskutinę sausio savaitę mieste vyks Feria de Alasitas. didžiulis turgus, kuriame perkami miniatiūriniai daiktai, kurių trokštama realiame gyvenime. troškimai varijuoja nuo piniginių kupiūrų, elektronikos prietaisų, mašinų, namų, diplomų, lėktuvo bilietų, busimų sutuoktinių ir kitokio gėrio. tikima kad dievas Ekeko (Equeco) išpildys troškimus, paaukojus jam svaigalų, cigarečių ar svajojamų dalykų mini projekcijų. hmmm nuvažiavau savaitę per anksti :D
pirmadienio rytas prasideda kelione į Tiwanaku (kitaip Tiahuanaco) - kaip rašo "The rough guide to Bolivia" tai viena iš labiausiai monumentalių ir intriguojančių archeologinių vietų Pietų Amerikoje. sostinė didingos imperijos, buvusi namais 50.000 gyventojų, kurių palikuonys vėliau vadinosi inkais. Andų civilizacijos lopšys datuojamas 1000 BC. iki šių dienų tai bene svarbiausia vieta boliviečiams, čia rengiamos šventės ir įvairios ceremonijos.
šiandien ten stūkso galingos imperijos akmeniniai likučiai. Akapana – didžiulė septynių akmeninių platformų piramidė, turėjusi vandens kanalų sistemą. tačiau tai belieka tik įsivaizduoti, nes toje vietoje, kur stovėjo piramidė, išliko tik keletas akmeninių sienų.
Templete Semi-Subterraneo (liet. pusiaupožeminė šventykla). maždaug dviejų metrų gylyje išlikusi siena su akmeniniais žmonių veidais. skirtingų etninių grupių veidai galėjo simbolizuoti tų žmonių priklausomybę Tiwanaku imperijai. šventyklos viduryje stovi trys statulos, vienos seniausių Tiwanaku, iškaltos iš raudono akmens bei dekoruotos pumų bei gyvačių atvaizdais.
Kalasasaya dar viena šventykla, manoma kai tai buvo dievų-imperatorių deginimo vieta. masyvūs akmeniniai blokai ramiai ilsisi saulės atokaitoje. viena smagesnių pramogų garsiakalbio efektas - sienose yra angų, kurios veikia garsiakalbio principu. veikia tikrai puikiai. šiaurinėje įėjimo į šventyklą pusėje stovi Puerta del Sol (liet. Saulės vartai) dekoruotas portikas iškaltas iš akmens svėrusio dešimt tonų, deja suskilęs. manoma kad Saulės vartai galėjo būti atgabenti čia iš netoliese buvusios Puma Punku šventyklos.
Puma Punku randasi maždaug dešimties minučių ėjimo atstumu nuo ruinų, bet verta pasivaikščioti. didingos piramidės vietoje šiandien čia krūva dekoruotų akmenų..
Tiwanaku muziejus. keletas ekspozicijų neveikė, tai kas veikė buvo mažai bei stebinantis bileitų kainų skirtumas: Bolivijos gyventojams ir rezidentams – 10 Bs (bolivianų), turistams - 80 Bs.
užsukus į pagrindinę miestelio aikštę galima pamatyti šešioliktą amžių menančią kolojininę bažnyčia, pastatytą iš tų pačių ruinų. gaila, bet į vidų patekti nepavyko.
sekanti diena (antradienis) buvo praleista Kopakabanoje (Copacabana). nedidelis kurortinis miestelis ant Titikakos (Titicaca) ežero kranto. kelias link miestelio nuostabus! kalnynai ir vanduo. sukiojantis kalnuotu keliu ežeras tai išnyksta tai atsiranda horizonte. saulė zenite. muzika – regeaton‘as, važiuojam :)
pakeliui miestelis Tiquina, padalintas ežero į dvi dalis. reikia išlipti iš autobuso ir pirkti bilietus laiveliui, kuris gabena žmones į kitą krantą. automobiliai ir autobusai saugumo sumetimais keliami atskirai.
Kopakabana pilna argentiniečių. katedra ir didžiulis šventorius. Cerro Calvario (Kalvarijos kalva) nuo kurios atsiveria įspūdingas miestelio ir ežero vaizdas. verta palaipioti.
kruizas Isla del Sol (Saulės sala) link. inkai tikėjo kad dievas-kūrėjas Viracocha kilo iš Titikakos ežero bei sukūrė saulę ir mėnulį. gaila kad kelionei į salą ir atgal turiu tik pusę dienos, čia verta praleisti naktį. mirguliuojantis smaragdo mėlynumo vanduo ir mažytės salelės. žvelgiant į tolį man jis primena jūrą :) atplaukus lieka tik šiek tiek daugiau nei pusvalandis apsižvalgyti. kopiu stačiu ir vingiuotu takeliu aukštyn. 21 km ilgumo ir 8 km platumo sala gyvenama, jums pasiūlys nakvynę, pabandys parduoti rankų darbo gaminių. už išlipimą į salą reikia susimokėti, nesusimokėjus jus bandys persekioti ir matyt deportuos iš salos :)
vakarėja ir leidžiasi saulė. tuo pačiu kalnuotu keliu grižtam La Paso link. su kiekviena minute darosi vėsiau ir velniškai norisi miego.
nakvynė, pusryčiai, atsisveikinimas, lauktuvių pirkimas ir sugrįžimas namo. kelionės žurnalo pabaiga :)
