rytas virtuvėje

nuo įtampos ją lengvai pykina. sėdėdama pusnuogė jo virtuvėje ant palangės ji tyliai kūkčioja. nepastebimai švinta. pirmieji rytinės saulės spinduliai pamažu pradeda skverbtis į virtuvę. jie laižo grindis, pasiekia ant stalo stovinčius stiklo indus ir vakarykščių neplautų lėkščių krūvą. maža betvarkė sudaro jaukumo jausmą. maža betvarkė jos gyvenime virsta į didelį chaosą..

žaidimas artėja į finišo tiesiąją, metas prisipažinti.. aš padedu užverstą kortą su vieninteliu žodžiu ant stalo, apsirengiu ir išeinu. jei nori atversk ją pats. aš niekada neprisipažinsiu.

atgal į praeitį: Крим 2008

atostogos kitaip:
savaitė: Vilnius > Odesa > ten ir šen > Simferopolis > Vilnius
keletas nuotraukų čia

iš kelionės užrašų:
VISADA turėti pasą, nes plastikinė ID kortelė galioja toli gražu ne visur. muitininkės "mes galim jums leisti skristi, bet ar praeisit muitinę nuskridę nežinau.." įtikina, bėgam oro uostu iki mašinos ir ekstremaliai spėjam sugrįžti.

Odesos oro uosto apylinkės nesužavi. alaus gėrimas viešose vietose ir katukai baruose kasdienybė. žiguliais važinėja kas antras, klaikiais greičiais ir dažnai naudojant garsinius signalus. beprotiškas karštis. paplūdimiai smėlėti, juodoji jūra šaltokoka. kvasas cisternose, šiukšlių kalnai. pirmoji naktis palatkėse su aplinkui slankiojančiais šunimis ir rytiniais vietiniais.

viešasis transportas labai pigus. traukinio bilietas Odesa > Simferopolis kainuoja apie 30 litų. bilietų pardavėjos šaukia garsiai. posakis "klientas visada teisus" Odesos traukinių stotyje nelabai galioja. naktis sausakimšam traukiny. dalinama dryžuota patalynė.

Simferopolyje yra McDonald'as, spėju net ne vienas, nebeatsimenu kelionės kad jame nebūtų tekę pasėdėti. miestai ir miesteliai pilni vietinių, kurie maloniai/įkyriai siūlosi nuvežti jus į bet kurią pasaulio skylę arba išnuomuoti kambarį. Odesoje siūlė pasiplaukiojimą jachta. dar dažnai siūloma eiti pavalgyti. pasiūlymų kraštas ne kitaip :))

viena iš must atrakcijų važiavimas ilgiausia Europoje troleibusų linija (ilgis 86 km) Симферополь > Алушта > Ялта. troleibusas lekia greitai, vietinių rekomendacija sėstis į tokį, kuris atrodo kad nesuges :)

neaprašomi vaizdai nuo Ай-Петри. pasaulio kraštas.. ir laukinis vėjas. debesys po kojomis ir norai..

pakeliui į Бахчисарай vertos dėmesio jaunystės vonios, tik su 14kg maršrutas iki jų šiek tiek pasunkėja.

kelionės pažintis: babulia, kurios jaunystė praėjo Vilniuje, bet ištekėjusi už ukrainiečio visą gyvenimą pragyveno jau Kryme. nakvynė jos namuose su kilimais ant sienų, lauko wc ir vos funkcionuojančiu dušu bei katukais :)

klajojam po slėnį ieškodami kelio į Мангуп-Кале, ir netyčia surandam kelią į vyrų vienuolyną. miestą surandam jau paskui :)

pačiam mieste Бахчисарай aplankytini Chamo tai yra Chano rūmai - Хансарай :)

paskutinę dieną Simferopolio apylinkėse stipriai pasiklystam ieškodami raudoniųjų uolų tačiau kopimas į kalną ir kalnų driežai turi savo žavesio.

na ir žinoma paskutinė nakvynės vieta - viešbutis "Paradise". rojus žemėja :D pigus kaip velnias ir svarbiausia vos kelios minutės kelio nuo oro uosto.

kelionių būdo žurnalas keliais sakiniais baigtas, atostogoms kitaip taip ;)

kiekviena kelionė tai ...

kiekviena kelionė tai pokytis gyvenime.
kiekviena kelionė tai atradimas savęs/kitų.
kiekviena kelionė tai susitikimas su (ki)tokiais kaip tu.
kiekviena kelionė tai pažinimas krašto ir kultūros.
kiekviena kelionė tai suvokimas skirtumų.
kiekviena kelionė tai išbandymas.
kiekviena kelionė tai nuotykis ir netikėtumai.
kiekviena kelionė tai iššūkis.
kiekviena kelionė tai žaidimas su taisyklėmis arba be jų.
kiekviena kelionė tai laikas, kuris velniškai greit prabėga.
kiekviena kelionė tai nepakatojami saulėlydžiai.
kiekviena kelionė tai šypsena lūpose.
kiekviena kelionė tai laužo šviesa naktyje.
kiekviena kelionė tai dalinimasis duona kasdienine.
kiekviena kelionė tai pasitikėjimas esančiais šalia.
kiekviena kelionė tai rizika suklysti.
kiekviena kelionė tai žemėlapis rankose.
kiekviena kelionė tai kelias, kuris veda pirmyn.
kiekviena kelionė tai peržengimas sienų ir ribų.
kiekviena kelionė tai gurkšnis vandens.
kiekviena kelionė tai viltis pamiršti save, tave ir visus pasaulius..
kiekviena kelionė tai ...

kiekviena kelionė tai pats gyvenimas.

ir kiekvieną kartą, kai peržengiam savo namų slenkstį, tai neabejotinai yra kelionė!

nakties knyga: apie meilę

naktis. tyla ir juodas ežero vanduo. šaltoka, kol nepasineri į jį.. nesieki kojomis dugno. ir tiesiog plauki.

paskutinis ir vos kelių puslapių knygos skyrius apie meilės iliuziją.

jame pavyzdys: pasaka apie kiauliaganį. pamenat tokią? karalaitis augina savo sode nuostabią rožę ir lakštingalą bei svajoja sutikti karalaitę, kaip jie pamils vienas kitą ir laimingai gyvens. vieną gražią dieną jis sužino kad tokia nuostabi karalaitė yra. karalaitis nusprendžia padovanoti jai tai ką turi brangiausią - savo rožę ir lakštingalą. gražioji dovanas priima, bet jomis nesusižavi. jaunuolis apviltas, įskaudintas ir nesuprastas. jis nori išsiaiškinti kodėl ir pasisamdo kiauliaganiu mielosios dvare. gano kiaules ir kuria visokius nepaprastus daiktus - tarškynę, grojančią norimas melodijas; puodelį - parodantį ką kas gamina visoje karalystėje - vienu žodžiu auksinių rankų meistras. aikštingoji daiktais susižavi, panori juos turėti, bet kaina didelė - ji turi bučiuoti jį. prasideda derybos, siūlomi freilinų bučiniai, auksinis nesutinka ir galiausiai karalaitė jį bučiuoja. juos pamato karalius (pasiunta), išvaro ją ir jį iš dvaro. negana to karalaitė sužino kad kiauliaganys visai ne kiauliaganys ir jau tada gal ir mylėtų jį. vėlu jau.

pasak rašytojo pasaka pilna iliuzijų: laimės - svajonės, kaip sutiks ją ir ji pamils jį, su lakštingalom ir rožėmis. baimės - ar patiks jai tos dovanos o gal ne. kančios - ji neįvertina jo ir atstumia. tarpusavio supratimo - gal jaunuolis kažką ne taip suprato, bando žmogus išsiaiškinti kas ir kodėl ir žaisdamas "aukos" vaidmenį: bandydamas suvilioti stebuklingais daiktais ir tuo pačiu norėdamas nubausti ją. visi nelaimingi. vėlu jau.

pasak manęs gal gyvenimas ir yra pilnas iliuzijų, gal mes kartais užsimerkiam ir nenorim matyti kai kurių dalykų, gal žiūrim pro rožinius akinius, gal sutinkam žmones, gal įsimylim, gal tampam draugais, gal paliekam tuos, kurie mus myli ir leidžiamės į nuotykius, gal kankinamės nežinodami ką jaučiam vienas kitam, gal darom nesąmones... gal...

"Pačioje žmogaus sielos gelmėje glūdi žinojimas, kad būti mylimiems - ne mūsų jėgoms, bet visada galime mylėti patys."

labanaktis

nakties knyga: apie tarpusavio supratimą

diena iš tų sunkesniųjų, todėl įžangos jau nebeparašau :)
ketvirtas A.Kurpatovo knygos skyrius - tarpusavio supratimo iliuzija.

nuo pat kūdikystės jaučiame poreikį būti suprasti. tačiau į šį žodį įeina ir daugybė kitų prasmių: pritarimo, paramos, sutikimo, užuojautos - žodžiu, tikro supratimo. dar vaikai būdami jau kankinomės, kad šeima ir draugai mūsų iki galo nesupranta ir kuo labiau liūdėjome dėl to, tuo labiau troškome būti suprasti, tuo stipresnė darėsi ši iliuzija - tarpusavio supratimo iliuzija.

mūsų vaikystės pasakos pilnos supratimo iliuzijos. mylintys karalaičiai ir karalaitės vieni kitus supranta be žodžių. daugelyje pasakų jie netgi nė karto nėra matę vienas kito, bet jau myli ir supranta vienas kitą ("miegančioji gražuolė"). vaikas tas suaugusių pasakas priima už teisybę.

ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kuris mane gerai suprastų, kaip aš pats suprantu save? atsakymas greičiausiai bus: tokio žmogaus nėra. vienas mus supranta vienoje srityje, kitas - kitoje, bet kad kas suprastų visiškai, visais klausimais... taip nebūna. iš tikrųjų mes nežinome kitų žmonių elgesio priežasčių, nežinome kodėl jie taip mano, o svarbiausia - nežinome, ką jie iš tikro jaučia. mes tik spėliojame pagal tai ką žinome.

visi mes naudojam tuos pačius žodžius, bet kiekvienas į tą patį žodį įdedam vis kitokią prasmę, dažnai labai specifinę.

kai žmogus sako, kad jis "įsimylėjo". ką tai reiškia? ar tai, kad jo jausmas panašus į aistringojo Romeo? o gal tai tik lytinis potraukis, noras pasimylėti su patikusia mergina? kaip tas žmogus apskritai supranta žodį "įsimylėjau" ir kaip supranta "meilę"? kas ji jam - aistra, ištikimybė, pagarba, pasiaukojimas, potraukis? kai jis sako: "aš įsimylėjau!", ar tai reiškia, jog jis išgyvena svarbiausią gyvenimo įvykį, o gal tai tik dar viena intrigėlė?

akivaizdu kad jei kas sako mylįs, aš galvoju ne apie tai, ką jaučia sakantysis žmogus, o apie savo patirtus meilės jausmus. nors kokie panašūs būtume, meilės jausmai bus skirtingi. taigi už kiekvieno ištarto žodžio slypi subjektyvi patirtis, bet klausantieji juos savotiškai transformuoja - mūsų žodžius išverčia į savo gyvenimo patirties kalbą.

kiekvienas mūsų turi pakankamai išorinių ir vidinių priežasčių elgtis vienaip arba kitaip. tad jei kieno poelgis mums nepatinka, tai tik rodo, jog mes nežinome to asmens "išorinių ir vidinių priežasčių". dėl viso šito mes jaučiamės vieniši: aš tarp draugų lyg dykumoj esu.. kiekvienam labai pažįstamas jausmas.

mūsų jausmai, nuomonės, sampratos mūsų pačių gyvenimo patirties fone - vienas dalykas, bet visai kas kita, kai šie jausmai, nuomonės ir sampratos atsiduria svetimo gyvenimo patirties fone. papasakojus kitam žmogui mes sakom: "suprask, man tai taip svarbu!". o jis atsako: "nieko ypatingo nematau, paprastas įvykis". ir čia mes pajuntam didžiulį nusivylimą.

punktai:
1. paprastai, pradėdami bendrauti su kitu žmogumi, automatiškai pasąmonėje pradedame kurti jo paveikslą. po kiek laiko mums ima atrodyti kad jį pažįstam. jei žmogus pasielgia taip, kaip nesitikėjom, jau įrodymas kad užkibome ant tarpusavio supratimo iliuzijos. tai ką galvojame apie kitą žmogų yra tik mūsų mintys apie jį, mūsų įsivaizdavimas. koks jis yra iš tikrųjų nežinom. kito žmogaus jausmai jums irgi tik spėjimas, jeigu jis jūsų nekenčia arba myli ir tai pvz. yra tiesa, mes vis tiek nežinom kokią prasmę šiems žodžiams suteikia jis. vienam žodis "meilė" yra flirtas, kitam - "rimtas jausmas", trečiam - "galimybė duoti", ketvirtam - "galimybė imti", sąrašas gali būti ilgas. į žodį, kurį ištarė kitas žmogus, sudėti savąją to žodžio prasmę yra lengviausia, bet pragaištinga.

2.liaukitės reikalauti. dažnai iš žmogaus tikimės elgesio, kuris mums atrodo savaime suprantamas arba malonus. dažnai tokie mūsų lūkesčiai yra nevalingi, mes jų neformuluojame, o paprasčiausiai laukiame. nereikalaukite iš žmonių, kad jie jus suprastų, išmokite patys paaiškinti kitiems tai, kas jums svarbu, taip bus paprasčiau visiems.

3. kitas yra "kitas". santykiai su kitu žmogum gali būtu tik partneriški. tačiau tokie santykiai neįmanomi, tol kol mes manome, kad kitą pusę pažįstam geriau, negu ji pati pažįsta save; kol manom, kad kitai pusei galime pasiūlyti tai, ko jai kaip tik ir reikia. kitas žmogus tiesiog yra kitas žmogus, turintis savo požiūrį į gyvenimą, savo vertybes ir interesus.

4.užsiimkime saviskata. mes galime pagirti save, saviskata yra vienas svarbiausių mechanizmų, kurie padeda mums sėkmingai veikti. kas ta saviskata? tarkim tai mokėjimas deramai įvertinti savo pasiektus rezultatus. dažnokai mes per daug reikalaujame ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. rezultatas toks, kad aplinkiniai mūsų nesupranta, nes nesuvokia kokio masto mumyse vykstantys procesai, be to ir mes patys negalime savęs įvertinti, juk veikiame pagal principą "viskas arba nieko". taip nebūna, kad "viskas iš karto", o laimėjimai - visų pirma lyg ir nereikšmingi pasiekimai. bet iš šitų nedidelių pasiekimų susideda didelė sėkmė. todėl jei norime sulaukti aplinkinių palaikymo ir sutarti su savimi, būtina labiau džiaugtis savo pasiekimais, kad ir mažais, bet būtinais norint įgyvendinti didelius ir svarbius projektus.

5. būkite dėmesingi tiems, kurie jūsų nesupranta. mes keičiamės diena po dienos. mes ieškome "artimos sielos". jei esame mylimi už sugebėjimus, savybes, vadinasi mylimi mūsų gebėjimai ir savybės, o juk kiekvienam norisi būti mylimam "šiaip sau", "ne už ką nors". mus mylintys žmonės palaiko mus, net ir nelabai suprasdami dalyko esmės.

kad ir kokia šviesi atrodytų svajonė, ji niekada nepakeis tikro džiaugsmo, kurį duoda tik realus gyvenimas, be iliuzijų ir paklydimų. atsikratydami iliuzijos, mes nusiimame rožinius akinius, tai gal atrodo baisu, bet tai būdas išvysti visą realaus gyvenimo spalvingumą, pažinti tikrus, o ne išgalvotus žmones!

liko neperskaityti gal penki paskutiniai knygos lapai apie - meilės iliuziją, bet ne rytoj.

rytoj manęs nebūti namie, rytoj manęs būti prie ežeras, nesupratot? - čia lietuvių kalbos nesupratimo iliuzija :D

labanaktis ;)

nakties knyga: apie kančią

iš šiandieninio susitikimo, svarstant finansinę projekto dalį, dienos klausimas:

projekto vadovė:
- "Kiek kainuoja analitikas?"
blablabla skyriaus vadovas (susimąsto):
- "Daug kainuoja..", paskui pasižiūri į šalia sėdintį mūsų analitiką ir klausia:
- "Tu nepameni kiek kainuoji?"

va taip :D šiais laikais visi kainuoja, analitikai ypač brangiai :D
bet dėl to neverta kankintis:

trečiasis knygos "Brangiausiai kainuojančios iliuzijos" skyrius apie kančios iliuziją.

nuo mažens mes išmokstam daugybės vaidmenų, vienas jų "aukos vaidmuo". jeigu vaikas, kaltinamas kuo nors, pradeda priešintis, bet neatgailauja už tai ką padarė, suaugusieji baudžia jį, kol jis ima gailėtis to ką padarė arba vaidinti kad gailisi. vaikui pradėjus gailėtis: vergti, dejuoti, atgailauti, suaugusieji pasijaučia atlikę savo pareigą. mes išmokstam manipuliuoti savo atgailavimu. paskui paaiškėja kad "kankinio vaidmuo" turi dar vieną savybę: juo galima kaltinti! pažiūrėk ką man padarei, tu man gyvenimą sugriovei!

bendruomenė gina silpnus ir vargšus, tam ir yra bendruomenė. į individualistus žiūrima kreivai, tačiau kenčiantieji ir už bendrą reikalą ir šiaip sau - tikrieji mūsų didvyriai. jie gali tikėtis visuotinio pritarimo ir pripažinimo. kančia vienija žmones.

taip tik atrodo, kad gulinčiojo nemuša. jis pats save muša - tuo, kad guli. reikėtų keltis ir eiti, eiti ir daryti, daryti ir padaryti, bet jis guli. "aukos" vaidmuo kartais padeda taktiniu požiūriu, bet strateginiu, žvelgiant į perspektyvą, tai visada pralaimėjimas. mums bloga, mes kenčiame ir daugiau nieko nedarome, todėl priežastys, sukėlusios šitą kančią niekur nedingsta.

pabandykite kentėti neužjausdami savęs - nepavyks, būkit ramūs. kančios nebūna bent be menkiausios vaidybos, o aktoriui reikalinga publika, susižavėję žiūrovai. kadangi aplinkiniai neskuba mūsų užjausti, viską suprantančia publika tampame mes patys. mūsų kančia - visada užuojauta sau pačiam.

mes klystame, o gyvenimas į tai atitinkamai reaguoja - kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. klaidingo veiksmo pasekmės labai nemalonios ir kankintis šiuo atveju, vadinasi nepripažinti savo klaidos. iš klaidų reikia mokytis, o ne gailėtis!

1. kentėjimas neturi prasmės
paprastai, kai mūsų klausia, kodėl užsiimam vienokia ar kitokia veikla, atsakome turėdami galvoje priežastį, nors iš tiesų tai buvo klausimas apie prasmę. ir kai atliekame kokį veiksmą, automatiškai - sąmoningai ar nesąmoningai - į jį žiūrime kaip į turintį tam tikrą prasmę. jeigu kančia yra veiksmas, tai jis turi turėti kokią nors prasmę. turim savęs paklausti: "Kam aš kankinuosi?" ir atsakyti į jį sau tiksliai ir sąžiningai. "ašaros nieko nepadės". jei ir toliau kenčiame, tebetikime, kad mūsų kentėjimas turi kažkokią prasmę. jei iš kančios naudos nėra, ji tampa beprasmė ir mes liaunamės kentėti. visada turime pasirinkimą, paklausus savęs: "Kam aš kankinuosi?"

2. niekada nesigailėkit savęs
jei kančią paverčiame kultu, jei manome kad ji turi prasmę, kentėjimas garantuotas. svarbus mūsų požiūris į kentėjimą. kančia neįmanoma be gailesčio sau. jei gailime savęs, kančia turi galimybę kankinti mus visomis įmanomomis priemonėmis. niekada savęs nesigailėkite ir neleiskite kitam to daryti.

3.kitiems mes reikalingi stiprūs
taip, kitiems mes reikalingi stiprūs. tai nėra nei keista, nei savanaudiška. gyvenime ir taip daug sunkumų, kad kas nors dar norėtų nuolat būti šalia žmogaus, kuris kankindamasis, nieko daugiau nepastebėdamas. fizinis silpnumas - mažas, palyginus su psichologiniu silpnumu. nieko nėra blogiau už nuolatinius priekaištus, skundus, kaltinimus ir pan.

kuris teiginys jums geresnis: "man viskas gerai, o toliau bus dar geriau!" ar "man viskas blogai, o toliau bus dar blogiau!", kuris perspektyvesnis?

"skųstis, kad gyvenime nėra džiaugsmo, kai yra nors viena būtybė, kuriai galime padėti patarimu ar tik savo buvimu, yra taip pat neprotinga kaip ir mirti iš troškulio rankoje laikant stiklinę vandens." /V.Melmotas/


vizito pas traumatologą išvada: gyvensiu :) lūžių nebuvo, stiprus patempimas, ko pasekoje susidarė vidinės kraujosrūvos. o rytojaus konspektavimo laukia - tarpusavio supratimo iliuzija. labanaktis...

nakties knyga: apie laimę

- Tai ko beliko bijoti?
- O ką "piešia" vaizduotė? -> (........) <- vieta vaizduotei :)

tęsiant nakties skaitinius (be baimės kad dings elektra) paskaitykim apie antrąją iliuziją - laimės iliuziją

būdami vaikai visi svajojome kad kai užaugsim, nuo nieko nepriklausysim ir darysim ką norim. naivu? svajojame apie laimę, kuri "būtinai ateis", kai tik būsim nepriklausomi nuo tėvų, bet paaiškėjo, kad suaugę negali daryti beveik nieko, kas atitinka jų troškimus! mes suraizgyti daugybės suvaržymų, įsipareigojimų, kompromisų, susitarimų ir skolų - moralinių, dalykinių ar tiesiog finansinių. nuo pat vaikystės susidarom daugybę iliuzijų apie būsimą laimę ir tos iliuzijos apima visas gyvenimo sritis, laimingą meilę ir santuoką, draugystės, supratimo ir paramos laimę, profesinę laimę ir "laimingos senatvės" laimę.

laimė yra vidinė būsena, niekuo nesusijusi su išoriniais įvykiais. išorinis pasaulis permainingas, todėl laimė, besiremianti į tokius pamatus, veikiai išgaruoja.

jeigu kino reklamoje parašyta "fantastika" - vadinasi tai pasaka, o jei parašyta "psichologinis detektyvas" - jau tiesa. fantastiška klaida! filmuose pilna "akivaizdžių įrodymų" kad laimė galima. juose "tikri vyrai, be baimės ar silpnybių" - kilnūs, stiprūs, patikimi, ištikimi; ir moterys, pasiryžusios viską paaukoti dėl savo meilės tam vieninteliam, kuris dėl jos pasirengęs eiti per ugnį ir vandenį. šeimyninės laimės vaizdeliai, dideli ir gražūs namai. laiminga šeima. žmonės, pasiekiantys stulbinančių pasiekimų darbe ir visada juos palaikantys namiškiai. laiminga pabaiga, kitaip juk filmo nežiūrėsim? mums reikia iliuzijų išsipildymo, "stiprių įspūdžių", "didelės ir tyros meilės", "laimingos pabaigos". kodėl? nes labai norim tuo tikėti...

pirma, reikia suprasti tai, kas mums atrodo laimė, iš tikrųjų gal visai nėra laimė, bent jau mums. jei mums atrodo kad tikra laimė būtų "finansinė gerovė", bet kas yra finansinė gerovė, jei ne nuolatinis darbas jai palaikyti? grėsmė, kad ją iš jūsų atims. taigi toji gerovė pasirodo esanti didžiausia gyvenimo bėda!

antra, kiekvieną "laimingai įgytą gėrį" turėsime saugoti, tausoti ir puoselėti, o ši veikla galbūt visai neįeina į mūsų "tikros laimės" sampratą. jei mums kas atrodo laimė, esame pasiryžę bet kokioms aukoms, kad gautume tai. etape "Duok!" visiškai nepastebim jokių būsimų sunkumų.

trečia, realiame gyvenime ne visada suderinama tai, ką mes norėtume suderinti. mums kažkodėl atrodo viskas įmanoma ir net normalu suderinti tikrą šeimyninė laimę, begalinį atsidavimą darbui, visavertį vaikų auklėjimą, metų nebijančią draugystę, finansinę sėkmę, garbę ir t.t. visų jų suderinti neįmanoma, nes kiekvienam reikia laiko, bei įvairios aplinkybės daro juos nesuderinamus.

ketvirta, mes per greit priprantame prie gero ir vis norime ko nėra/neturim. "Ten gera, kur mūsų nėra." pripratimas natūrali būsena, mes priprantam prie gero, ir prie blogo (nors lėčiau nei prie gero). jei kas nors yra pastovu, dėl savisaugos instinkto, tampa nebeįdomu. mums vis reikia ko nors "karštesnio", "dramatiškesnio".
dėl šios priežasties priprantam prie sėkmės, kuri kitados atrodė nepasiekiama ir ji nebedžiugina, norisi kažko didesnio, kažko, ko dar neturime. štai kodėl mums visada bus maža...

penkta: gyvenime visą laiką judame iš stygiaus būsenos. vietoj to kad džiaugtumėmės ką turim, mums tai tampa nebeįdomu, mums įdomu tik tai ko dar neturime. todėl nekeista, kad "iki visiškos laimės" mums nuolat ko nors trūksta. kodėl nemokame būti laimingi netgi tada (labiausiai tada) kai gyvenime viskas klostosi sėkmingai?
mes nebematom kas yra gerai, bet kas blogai, jau rimtas reikalas. nevertinam to ką turim gero. mes nebežinom žodžio "gana", mums vis maža.

laisvė nuo iliuzijos. kad buvai švaistūnas, suvoki tik bankrutavęs.
jeigu norime džiaugtis gyvenimu, dabar pats laikas tai daryti, ne rytoj, ne kitais metais, o dabar. mes gyvenam dairydamiesi į priekį, iš anksto įsikalbėdami viltis ir iš anksto ruošdamiesi pralaimėti.

trumpai:
laimės gyvenime daugiau negu reikia, bet mes paprasčiausiai šito nematome. susimąstykime, ką turime ir kas gera mūsų gyvenime.
laiku pasakykim sau "gana".

"Nėra kelio į laimę: laimė ir yra pats kelias." /V.Dajeris/


rytoj laiminga diena - net du darbiniai susitikimai ir vizitas pas traumatologą - bus įdomu :) labanaktis :)

nakties knyga: apie baimę

< nestipriai > pasitempiau kojos raištį < /nestipriai > tai kuriam laikui kuo mažiau veiksmo lauke, todėl akys nukrypo į šalia miego vietos sukrautą neskaitytų knygų krūvą. ji susideda iš:

- poros H. Murakami knygų;
- "Google istorija" su neperskaitytais keliais skyriais;
- "Nekaltybės praradimas" - čia Ričardo Bransono apie sėkmės istorijas versle;
- padovanota "Skaitmeninė fotografija", kurią vis noriu atsiversti, bet kažkaip nesurandu laiko;
- dar "Haris Poteris ir mirties relikvijos" aha stebuklai žemėje :D - šitą skaitysiu kai jau visai stogas važiuos nuo darbo ar ne tik :)
- toliau in english "Kurioziškas incidentas su šunim nakties metu" čia po Poterio kai jau stogas bus nuvažiavęs :)
- o matau DVD su anime "Ghost in the Shell" ru edition reikėtų gražinti :)

bet šios nakties knyga, kurios mintimis noriu pasidalinti su jumis yra Andrejaus Karpatovo "Brangiausiai kainuojančios iliuzijos: apie baimę, laimę, kančias, savitarpio supratimą ir meilę". šiąnakt apie baimę:

psihologija iliuzijomis vadina "klaidingą suvokimą". psichoterapiautui "iliuzija" yra kas kita. kai jis kalba apie iliuziją, turi omeny klaidas, kurias daro mūsų sąmonė,- santykių, jausmų klaidas. kai kada mes geidžiamybę suvokiam kaip tikrovę, o to pasekmės, kaip žinoma, nepageidautinos. kartais, kai baimės akys didelės, iš esmės visai nekaltučius įvykius suvokiame kaip "tikrą katastrofą". kartais ima rodytis, kad mus su kuo nors sieja "visiškas abipusis supratimas", bet paskui, žiūrėk, tas žmogus mūsų nesuprato, neparėmė, apvylė ar netgi išdavė.

klausimas: ar visada esmė pasireiškia tais pačiais požymiais? atsakymas: toje pačioje pakuotėje gali slypėti visiškai skirtingi dalykai. žmogus, kurio išorė mane traukia, galbūt visiškai netinka man dvasiškai, ir, priešingai, žmogus galintis būti iš tikrųjų artimas dvasia, gal yra tokios išvaizdos, kuri man visai nepatinka. išorė apgaulinga, pakuotė yra tik pakuotė, joje gali būti nežinia kas.

pirmoji iliuzija - Pavojaus

ji pasireiškia baimingumu, įtarinėjimu, kad kiekviename įvykyje slypi kas nors negera. nerimas, baimė, vidinė įtampa, "siaubo priepuoliai'. atėjusi iš vaikystės, kai tėvai mus mokė bijoti svetimų žmonių, nepažįstamų vietų, ligų, žemos visuomenės padėties ir t.t. vaikui diegiama baimė, nepasakant kaip reikėtų elgtis. tėvams toks auklėjimas tampa patogus. formuojamos neigiamybės: jei taip elgsis su tavimi niekas nedraugaus.

mes baiminamės dėl daugelio dalykų be pagrindo. kasdien susidurdami su įvairiom nelaimėm žinom kas mums gresia - gaisrai, potvyniai, eismo nelaimės ir t.t, kad galim netekti darbo, numirti. visos mūsų baimės tai mišinys neigiamos asmeninės patirties ir informacijos, kokie pavojai iš principo gresia kiekvienam žmogui. sąmonėje nuolatos susiejamos asmeninė patirtis ir mūsų žinios apie visokias galimas grėsmes, todėl pradedame bijoti ne tik to, kas nutiko mums patiems, bet ir visko, kas gali nutikti kiekvienam žmogui.

mes visi norim žinoti ateitį. jei žinosim - galėsim apsisaugoti - savisaugos instinktas. savo ateities mes nežinome. nerimauti reikia tada kai atsitinka nelaimė, o kankintis pirma laiko beprasmiška. ir kai mes norim nuspėti ateitį, mus apima nerimas ir susirūpinimas. ateities žinojimas - iliuzija.

pavyzdys prieš paskaitą apie sifilį profesorius pasakoja istoriją: "ketvirtam kurse buvau įsimylėjęs vieną merginą. ją mylėjo ir mano draugas. klasikinis meilės trikampis! nepatikėsite, bet ji pasirinko jį. taigi paskaitos tema: "klasikiniai sifilio požymiai". jeigu moteris pasirenka kitą, ne tave, atrodo tikra tragedija. bet jeigu ji būtų sirgusi sifiliu? argi jos pasirinkimas nebūtų sėkmė atstumtajam?"

jeigu pavėluojat į lėktuvą, kuris sudužta. iš pradžių jūs gailitės kad nesuspėjot laiku ir tai jums galėjo atrodyti didžiausia nesėkmė, tačiau sužinojus kad jūs išvengėte aviakatastrofos ir likote gyvas jau atrodo visai kitaip.

vertinti įvykius galima tik po to kai jie įvyko. sunku atsakyti kas yra laimė ar kai santykiai nutrūksta, bet galbūt jiems nenutrūkus jūs turėtumėt daugiau bėdų? Gal jums trūksta pinigų? tačiau kiek tragedijų gali atnešti turtas! neįmano žinoti kas geriau. tai ar verta griaužtis dėl to, kad šiuo metu vyksta tai, kas vyksta?

baimė sukelia sunkumus, ji programuoja žmogų nelaimėms ir nesėkmėms. bijodami kad nepasiseks, mes bijome imtis naujų dalykų ir automatiškai patiriam nesėkmę. baimė sumažina imunitetą, ji gali sukelti įvairias nervines ligas. ji mus užvaldo ir išsekina organizmą.

didžiausios gyvenimo "tragedijos" pripažinkim ateina netikėtai, asmeninės dramos, artimųjų netektis, smurtas. jų nelaukiam ir nesitikim. jų neatspėsime, todėl neverta jų ir bijoti.

svarbiausios taisyklės:
pirmoji taisyklė: iliuziją pakeiskite tikrove
1.būtina atkreipti dėmesį, kad mes jaučiame baimę (pvz. bijom kad nesusirgtumėm) ir jei ta baimė mums atrodo pagrįsta (mano proprosenelis sirgo ta liga :))
2. būtina suvokti kad pavojus tariamas. mes žiūrime į ateitį, sugalvojame ją ir imame nerimauti dėl savo sugalvotų nesąmonių. mes tiesiog nežinome kaip viskas įvyks ir ar įvyks.
3. reikia atkreipti į tai kas vyksta šiuo metu, o ne fantazuoti apie "ateitį". mes pamirštam dabartį ir galvojam o kas toliau? pasaulio pabaiga? ne. kas įvyko, įvyko. gal tai kas įvyko pareikalaus naujų veiksmų ir tai normalu. gyvenimas duoda galimybę judėti tolyn. kvailiausia bijoti gyvenimo. ateities dar nėra, bet visada yra dabartis ir joje galima daryti ką nors svarbaus.
4. naudokitės galimybėmis, kurias jums teikia gyvenimas. rinkitės tikrovę, o ne spėjimus ar nuogąstavimus. nežinome kokia yra ateitis, bet mes žinome kokia yra dabartis.

antroji taisyklė: apgaukit apgaviką
ji skamba: situacijoje, kuri jus baugina, elkitės taip, tarsi nieko nebijotumėte.
1. apgalvokite kaip jūs elgiatės jus gąsdinančioje situacijoje;
2. apgalvokite, kaip elgtumėtės toje situacijoje, jeigu nebijotumėte. ir pradėkite taip elgtis pagal naują scenarijų.

trečia taisyklė: žaiskite laiku
tikroji katastrofa yra mūsų pačių mirtis, po jos mes išeisime iš žaidimo. iki tol gyvenimas tęsiasi, su nutikimai gerais ar blogai, bet mes vis tiek išgyvename ir gauname vis naujų galimybių. viską galima išgyventi ir galima įsivaizduoti kad baisiausia kas gali nutikti mūsų gyvenime jau nutiko. visi išgyvenimai tiek didesni tiek mažesni jau pereiti etapai. "gyvenk taip, tarsi ši diena būtų paskutinė tavo gyvenime". o gal verčiau gyvenkime taip, tarsi paskutinė gyvenimo diena būtų buvusi vakar, o šiandien būtumėm visiškai laisvi.

ketvirtoji taisyklė: neieškokite to, kas jus ir taip atras.
mes ieškom pavojų ir grėsmių. tačiau gyvenime daug netikėtumų, kurių nenuspėsim. viską galima daryti iš baimės, arba todėl, kad taip daryti geriau. pirmu atveju, gal ir apsisaugosite nuo kai kurių nemalonumų (nors nebūtinai), tačiau neabejotina: jūs gyvensite kankinami baimės. sąmonė mums duotas tam, kad gyvenimo uždavinius įveiktumėm sveiku protu. gyventi atradimų ir laimėjimų pasaulyje kur kas geriau nei netekčių ir nuolatinių praradimų.

penkta taisyklė: nepraganykit svarbiausio. baimė nuodija gyvenimą. brangiausia ką turime - savo gyvenimą. būtina nusistatyti kas iš tikrųjų yra svarbu. visos mūsų baimės tėra iliuzijos.

< mano mintys > kas naktį po iliuziją :) jeigu suspėsiu konspektuot. išvados vėliau, tačiau jau dabar galiu pasakyti, šia knyga labai gerai "trinktelt" sau per galvą, jei kartais imam ir pamirštam, kad visoks gyvenimas yra čia ir dabar ir vertas visko kas nutinka! labanaktis :) < /mano mintys >

ūkų ir rūkų šalyje

idealios atostogos tai draugai, žemėlapis ir kažkokia tai optika ant kaklo. ta savaitė pralekia akimirksniu.


džentelmenai parkuose - vienas vienetas



voverė pilkoji iš arti, drąsi tokia



raudoni plaukai ir su kamuoliu, kas?



fotografas ramaus pasivaikščiojimo metu



Colchester'io namų fone



elegantiški mokinukai užtikrintai žengia šviesios ateities link



nas niedagonies / english version



klasikinės bendravimo pamokos



Šiaurės jūros pakrantėmis bevaikštant



parkai pasižymėjo turistų gausa ir pelikanais ant keliukų



junkfood'as the same sh...



emmm <noriu tave pabučiuoti> emmm :)



Big Ben'o saulėkaitoje pamąstant apie gyvenimo esmę ir prasmę tikriausiai



saviraiškos laisvės erdvės



naivumas vienas iš blogų geros mergiotės savybių :P



vieta tavo interpretacijai



įsitraukimas



mėlynas tiltas / mano versija



draugai aka vaikų darželis ;)



kaip gimsta menas



(ne)atrasta grupė



ir miestas susidėjo iš zonų



žinutės ten vežiojamos dviračiais



tarptautiniam triukšmui NE

plius kažkur naktiniam mieste:

apie būtinybę atsiliepti

žvarbus vidurdienis. lynoja. lašai krinta ant žaliuojančios žemės. antkapiai ir kryžiai. datos ir nuotraukos. karstas nuleidžiamas į duobę. ūžauja smarkus vėjas ir ima krėsti šaltis. dulke buvai - dulke pavirsi.. molinos žemės grumstai atsimuša į karsto dangtį. bumt, bumt..

jie užkasinėja karstą keturiese. paskutinės akimirkos. suskamba mobilus telefonas. vienas iš keturių nustoja kasęs ir atsiliepia į skambutį. negaliu tuo patikėti. žmogus pasako porą sakinių ir toliau sugrįžta prie kapo duobės. kažkam gyvenimo drama, o kažkam darbas.. bumt, bumt..

lietus nesiliauna. naujas kapas šalia kitų kapų. egzistenciniai klausimai su gyvenimo esmėm ir prasmėm. gyvenimas nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio. dėliojamos žvakės ir statomi vainikai. pabaiga. leidžiantis nuo kalno atsisuku pasižiūrėti. vaizdas susilieja lietuje ir tas pats lietus nuplauna mūsų pėdsakus.

kaip tu? viskas gerai - atsakau. gal šiuolaikinių technologijų laikais telefonas tampa būtinybe? ir nesvarbu ką tuo metu veiki, tu tiesiog negali neatsiliepti.

apie skrydžių paieškas

Tada: Naktinis Vilniaus oro uostas. Skrydis: Londonas - Vilnius. Švieslentėje dega užrašas "Laukiama". Lėktuvas vėluoja. Laukiu grįžtant draugų. Stebiu kaip štai vaikinas susitinka su mergina ir bučiuojasi. Tokių metalistų draugų grupė triukšmingai pasveikina į save panašius du asmenis. Pro šalį praeina niekada mums meilės nebus per daug Andrius Mamontovas nešdamasis gitarą dėkle. Užsienietis santūriai skaitinėja taksistų rankose laikomus užrašus ieškodamas savo pavardės. Sunkiai, bet suranda. Laukiu..

Dabar: Gegužės pabaigoj skrendu į Londoną. Šį kartą bilietų pirkimas netu praeina sklandžiai. Skrydis iš Kauno. Bilietas ten ir atgal už 100 lt. Testas, gal gudriosios paieškos sistemos rastų geresnį variantą. Ieškom:

Momondo,- ten ir atgal 79 Eurai; Ne

Kayak , šios paieškos sąrašuose Kaunas neegzituoja; Ne

Edreams paieškoje suvedus "Kaunas" kažkas aiškinama vokiškai, suvedus "Vilnius" analogiškai hmmm Ne


Oki, palikim international, pasižiūrim lt paieškas:

Avia.lt - maršrutų iš Kauno nėra... Ne

Kaleva Travel - maršrutų iš Kauno yra, bet Jūsų paieškai negautas atsakymas iš pasaulinės rezervacijų sistemos. Ne

Skrendu.lt - vyksta paieška, vyksta, vyksta irr E20931: NO ITINERARY FOUND FOR REQUESTED SEGMENT 1 Ne

Aviabilietai aka Skrisk.lt - šioje vėl gi Kaunas neegzistuoja. Ne

Fly.lt - prašome palaukti. Sulaukiu lentelės su klaustukais ir ties norimom datom simbolis "-" tai reiškia tikrai Ne

Tiesiai.lt - suranda mano maršrutą, vieninteliai šio vakaro sistemai plius plius :) Taip

Daugiau nebeieškau.

Tada: Švieslentėje užsidega "Nusileido". Po gerų penkiolikos minučių pamatau besidairantį Gie. Ina paklausia:
- O tai kur gėlės?
- Ammm :) nėra gėlių, - atsakau, - štai mašinos rakteliai, važiuojam!