antradienis, sausio 05, 2010

dinozaurų keliais - Torotoro

prasitariau kad kelionės yra vienas geriausių dalykų pasaulyje. Ne man vienai :)

penktadienis. sausio pirmosios rytas nieko nesiskiria nuo kitų rytų. praūžus globaliai fiestai rytinis miestas pamažu bunda. esam susitarę susitikti 9:30 Cochabambos centre, laiku čia niekas neįvyksta, nes išvažiuojam 12:00. penkios valandos kelio puikiu kraštovaizdžiu, kalnai žalumoje, žemaūgiai medeliai, krūmynai, raudonas dirvožemis, moliniai nameliai išsibarstę pakelėje, išdžiuvusios upės vagos. Važiuojam dviem džipais Torotoro nacionalinio parko link.





kelias akmenuotas, kokybe nepasižymi, n-iolika kartų tenka pervažiuoti vandens užlietus "tiltus". į Torotoro miestelį atvažiuojam vakarop, hotelių pilna ant kiekvieno kampo, nevisi tiesa veikia nes sausio 1-oji. nakvynės kainos svyruoja priklausomai nuo norų ir galimybių. susirandam už 50 bolivianų nakčiai žmogui daugiaviečiam kambaryje. susitariam dėl rytinio transporto ir gido. vakarieniaujam moderniajam turguje. man savaitę uždrausta valgyti gatvėje, nes prisijuokavau ir vis tik turiu kažkokią infekciją skrandyje, geriu antibiotikus, trečiadienis!





naktinis Torotoro ramus, siauros tik mėnulio pilnaties apšviestos gatvelės. šilta. man patinka maži miesteliai, čia visi sveikinasi nesvarbu kad matomės pirmą ir paskutinį kartą. moliniai namukai mediniais vartais, kelios parduotuvės, kuriose galima rasti įdomių dalykų. tarkim maišeliai su žemėmis ar tai akmenukais, paklausus pardavėjos kas tai yra, ji tik gūžtelėja pečiais. sukam ratus, nes miegot dar nesinori.

šeštadienis. 6:30 pliaupia lietus. visi sulindę į mažytę parduotuvę nusiteikę optimistiškai laukiam kol jis liausis. po geros valandos jis kiek aprimsta ir mes sulipam į mašiną atviru stogu, tiesa kad mūsų nesulytų ant jos užtempia brezentą. joje atsisėsti galima nebent ant grindų ar čia besivoliojančios atsarginės padangos. nutariam kad karves irgi vežioja tokiomis mašinomis, linksmai pamūkaujam ir pradedam kelionę link Cuidad de Itas.





pusantros valandos dardant lietus galiausiai visiškai liaunasi ir nušvinta saulė. išlipam viduryje laukų ir kalnų, kopiam pamatyti salių iš uolienų, tarpeklių, pasikarstom stačiais šlaitais. vienoje iš viršūnių mus vėl užklumpa lietus. gražu, aplinkui kiek tik užmato akys kalnų masyvai, dominuojanti uolienų spalva raudona ruda su žaliuojančios augmenijos prieskoniu.









valanda po vidurdienio, tuo pačiu transportu dardam iki Caverna Umajalanta. prieš mus didžiulis urvas, kuriuo teka vanduo, Umajalanta Ketchue kalba reiškia tekantis vanduo. kiekvienas turim po šviečiantį daiktą aka prožektoriuką ir leidžiamės žemyn. jausmas nerealus, dienos šviesa pamažu ištirpsta ir tu atsiduri giliai po žeme. keturių kilometrų ilgio pasivaikščiojimas požeminėmis salėmis iš stalaktitų ir stalagmitų. vietomis tenka leistis su virve žemyn, vietomis aukštyn, kartais atrodo kad kelio toliau nėra, bet gidas parodo kuriuo plyšiu galima praslysti. kai paskutinėje salėje paprašo užgesinti savo prožektoriukus atsiduriam aklinoje tamsoje. kas geriau nematyti, negirdėti ar nejausti? nesinorėtų prarasti bet kurį iš tų pojūčių. paskutinė atrakcija - šliaužti išėjimo link. ne, ne tikrai netilpsiu, tikrai netilpsiu, hmm žiūrėk pralindau :)

kai po trejeto valandų vėl išvysti dienos šviesą netikėtai supranti kaip gera matyti ir vaikščioti o ne šliaužioti :)











grįžtant Torotoro link mus užklumpa stiprus lietus, kuris bevalgant vakarienę netikėtai baigiasi. tačiau vis tiek visą naktį ir vėl lyja..

sekmadienis. po vakarykščių žygių naujus tęsiam keturiese plius mūsų gidas. laiko turim iki vidurdienio. kelias veda link upės. po naktinio lietaus ją galima tik perbristi, tilto čia vis dar nėra. tiesa vandens šiek tiek virš kelių, upė ne tokia ir srauni, bet šaltoka. brendam :)





pamatom dinozaurų migracijos metu paliktus pėdsakus. dvidešimt keturios rūšys dinozaurijos migravo prieš milijonus metų. antspaudai gana ryškūs nuo mažyčių pėdų iki gigantiškų letenų.





ir čia išsikrauna mano fotoaparato baterija.. liūdesys, nes sekantis objektas kelionė link įspūdingojo kanjono. kelias link jo vingiuoja išsekusia upe, su meilės tiltais ir kitais gražiais dalykais. sugrįžtam pavargę, bet pilni įspūdžių. viso gero Torotoro!!!

5 komentarai:

Marina rašė...

Tokios lietskraistes kiap Asta niekas neturi :D

Anonimiškas rašė...

Nu, tu Asta, ir pavarai - toks trumputis straipsniukas, bet toooks vaizdingas!.. :) Mes jau nekalbam apie nuotraukas. Tavosios yra nerealios. Grizus i LT galesi ait dirbti i "National Geographic". Beje, ten ir taip galima savo nuotraukas siusti. Pabandyk :)

Milisenta rašė...

Mmmmm.... kodėl manęs nestebina sakinys, kad "fotoaparato baterija iššikrovė". Jei/kai grįšiu, tau fotiko tikrai nevešiu, nes vis tiek tu jo nenaudosi :D
Ir beje, kur foto iš Ciudad de Ito??

Unknown rašė...

Grazu, maciau dinozauru kaulu, bet pedsaku ne :)

astanita rašė...

@Marina, turi turi :) beje labai gera lietskraistė, įsigyta Niagaros kriokliams žiūrėti, praverčia visais gyvenimo atvejais :)

@anonimiskas ačiū, tikiuosi grįžus galėsiu dirbt :)

@Milisenta nenervuok :D Cuidad de Itas buvo apsiniaukę, tarpekliuose buvo tamsu...

@Gie niekaip nepriprantu prie tavo niko :)