penktadienis, kovo 19, 2010

peštukai ir pieštukai

po trijų mėnesių nieko neveikimo (užskaitant anglų kalbos pamokas, keliones ten ir atgal, ispanų kalbos vadovėlio atsivertimo ir užvertimo bandymus) prasidėjo mano savanoriavimas. pagal pirminį planą vasarį su mokslo metų pradžia turėjom pradėt keturis projektus, pradėjom apskritą nulį, dėl pačios elementariausios priežasties - nėra pinigų.. todėl teko persikraustyt ir vėl sugrįžti į Cochabambą.

kraustymasis vyko nesklandžiai, dvi naktis nakvojau su dantų šepetuku, džinsais, marškinėliais ir kompu (tarkim organizaciniai nesklandumai). nauja vienutė antrame aukšte, su dviem langais, dvejom geležinėm lovom, dvejom plastikinėm spintom, dviem mediniais staliukais. šalia asmeninė vonia su dušu (verdantis vanduo puikiai vis tik bėga :)).

pagaliau ir vėl namie yra internetas! stovi čia gal dešimties metų senumo kompas, sukasi taip lėtai kaip tik galima įsivaizduoti. lužta dažniau nei norėtųsi..

savanoriavimas. jeigu niekas nepasikeis tai gal jau bus paskutinis etapas. šiandien esu dienos centro bet labiau vaikų lopšelio darželio tramdytoja :D

viskas atrodo maždaug taip: rytas prasideda pabudimu viešajame transporte ir važiavimu iki dienos centro. vedini (arba nešini) tėvais, broliais ar tetomis į centrą susirenka apie trisdešimt mažųjų. amžius nuo vienerių iki penkerių metų. kiekvieną rytą atsisveikinant kas nors būtinai apsiverkia. toliau dienotvarkėje pusryčių ritualas su šimtu n-iolika kartų pakartojamu: valgyk, sėdėk gražiai, valgyk, netrukdyk kitų ir panašiom frazėm.

sekantis kantrybės išbandymas rašto darbai. dirbu su keturmečiais - penkiamečiais, kurie ruošiasi į prekinder {pastaba: pirmąją klasę}, keletas iš jų jau beveik du menesius į ją jau eina. pirmieji žingsniais šviesaus rytojaus link sekasi sunkiai. noro mokytis rašyti penketus yra daug mažiau nei lakstyti. pieštukas yra ne tik rašymo priemonė, su juo galima įdurti draugui, jo atsikąsti, smagiai sviesti kuo toliau žiūrint kokia bus reakcija. sasiuviniai irgi yra valgomi, svaidomi, ypač smagu yra išpaišyti ne savo, bet draugo. išsėdėti vietoje daugiau nei penkias minutes beveik žygdarbis, nes būtina pažiūrėti kaip spalvoja kitas, kas vyksta kitame kambario gale, kas ir kodėl verkia ir t.t. draugiškos gaudynės, po minutės lakstymo virsta į rankų ir kojų dvikovas ar trikovas ir jai nesuspėji pasakyti gana nekaltas žaidimas baigiasi ašaromis. tie kurie spalvoja ramiai (tokiu yra gal trys keturi) būtinai paklaus ar gražu kokius dvidešimt kartų :)

pietūs. didysis kantrybės išbandymas. valgoma daugiau nei valanda laiko. į garsajuostę galima būtų įrašyt dvi frazes: "valgyk" ir "na gi valgyk!" valgoma šaukštais, kai niekas nemato rankomis, kai kuriuos reikia maitinti, nes kitu atveju stumdo maistą kaip šaškes, bet į burną nepatenka niekas.

popietinė veikla: žaidimai, paišymas ir kitos mažos atrakcijos. vienas kambarys pilnas įvairiausių mokomųjų žaidimų. čia kaip pasiseka, dešimt minučių ramybės, kol kas nors ko nors neatima, neišmėto lego po visą patalpą, kaladėle nepabando draugo pakaušio tvirtumo.

diena centre pasibaigia pavakariais, susišukavimu ir laukimu tų, kurie ateis pasiimti.

5 komentarai:

me6kius rašė...

Na su vaiku auklejimu busis susipazinusi 100%. Galesi steigti vaiku dienos centra Lietuvoje ir aukleti Stilio vaikucius :D

Vitalija rašė...

Su kiek vaikų dirbi? Kiek pamenu, tai tavo mėgstamiausias darbas - mažieji vaikučiai :-)

Edmundas Adamonis rašė...

labai gerai rasai :) labai subtilus sarkazmas. Tikrai nenoreciau tavo vietoj atsidurt :D Laikykis :)

astanita rašė...

@me6kius ne, ne jokių centrų ir jokių vaikų, por favor :)

@Vitalija 5-6ais; blogai pameni :P

@sn00 ačiū bro ;)

Marina rašė...

...visada tikejau, kad Tavo svajones pildosi... ir stai Tu dirbi su nuostabiais angeleliais kasdien :D

nice :) :) :)