kelionės žurnalas Nr.xx: Salar de Uyni & Reserva de Fauna Andina Eduardo Avaroa

pasaulyje begalybė gražių vietų ir tikriausiai gražiausios visada atrodo tos kuriose dar nebuvai :) ką gi metas planuoti ir metas keliauti!!!

penktadienis (įžanginė diena)
12:00 susitinku su Margarita (lietuve, savanoriaujančia 2h atstumu nuo manęs). Cochabambos autobusu stotyje sužinom kad autobusai į Oruro nevažiuoja nes.. pagrindinis kelias, kuriuo mums reikia važiuoti užblokuotas, streikas. kelių blokavimas čia dažnas reiškinys, vykstantis beveik periodiškai kas 1,5 ar 2 mėnesius.. artimiausias terminalas pakeliui Quillacollo, pasiūlau bandyt laimę ten. bandom: šiaip taip įtelpam į gal 6-jį ta linkme važiuojantį mikrą. visi jie veža tik iki 10 kilometro, terminalas 12-tame. nesvarbu, važiuojam. kepinant vidurdienio saulei pėdinam tuos 2 km, kur pasako kad iki vakaro jokio judėjimo mums reikiama kryptim. nenusimenam, nes policininkas pasiunčia toliau dar truputį pasivaikščioti kur galima rasti transportą. truputį paeinam dar 3-4 km ir randam mikriuką į Oruro. vienas keleivis prašosi priimamas važiuoti į bagažinę, bet ten daiktai ir kuprinės, todėl jis nebetelpa, ekstremalai čia vietiniai :) apie 15:00 pajudam iš mirties taško!!!

į Oruro atvažiuojam vakare, nusiperkam bilietus į Uyuni ir ieškom maisto. valgom aka keptą vištieną su ryžiais ir laisvom bulvytėm, kabako aplinka man labai primena Vilniaus autobusų stoties užkandinę :) tempiam laiką, susirandam interneto kavinę, kuri sausakimša vaikų žaidžiančių futbolą ir vieną tų strateginių "sukurk ir sunaikink civilizaciją" žaidimų.

šaltokoka, grįžtam į agentūrą kur pirkom bilietus pratemt dar 1h. sužinom kad vietoj 23:00 išvažiuosim 01:00, nes keliai blokuoti globaliu mastu. sėdim, šnekam, laukiam, rrrrr..

šeštadienis (pirma diena)
01:30 pajudam Uyuni link, autobuse yra dekiai, bet vis tiek velniškai šalta. kelias tai žvirkelis, krato nemigdančiai. paryčiais mes Uyuni, nespėju išlipti iš autobuso ir pasirodo jau turim kelionės agentūrą.

Uyuni vėjų pustomas geležinkelio miestas 3668 metrų aukštyje. savo klestėjimo metu buvęs vartais į Čilę ir Argentiną. stebėtina kaip jis netapo vienu tų miestų vaiduoklių kai jo klestėjimo laikai baigėsi. šiandien tai mažytis miestas pritraukiantis mases turistų pamatyti Salar de Uyuni ir Reserva Nacional de Fauna Andina Eduardo Avaroa druskynų ir kalnynų.

starto laikas 11:00. džipas visais keturiais varomais ratais. šauni kompanija: du vaikinai iš Peru, porelė iš Šveicarijos ir mes dvi lietuvės plius vairuotojas-gidas.

Salar de Uyuni. plotas 9000 kv km. didžiulė teritorija padengta tvirtu druskos sluoksniu, kuris lengvai atlaiko mašinos svorį. lietinguoju sezonu (gruodis - balandis) dideli jos plotai prisipildo vandens, bet net ir tada sluoksnis suplonėja vos 1m ar mažiau. įspūdis lyg būtum kitoj planetoj, neaprėpiami plotai druskos. bei įspūdingas dienos ir nakties temperatūrų skirtumas: +30/-25 (kartais -40).


Cementerio de trenes (traukinių kapinės). kapinynas rūdijančių garvežių kadaise gabenusių auksą iš senai apleistų kasyklų. šiandien tai paminklas šlovingai plieno ir garo technikai. girdžiu kaip aukso ieškotojų dvasios šnibžda savo istorijas..
mūsų vairuotojas-"gidas": draugai, traukinių kapinės, 15 minučių nuotraukoms. kelionės metu panaši frazė nuskambėdavo kiekvieną kart mums sustojus naujoj vietoj, daugiau jokios info, nebent patys klausdavom. hmmm su gidu mums nelabai pasisekė..
bėgiai dabar jau į niekur. uuuuuuu švilpauja vėjas. kapinės.

Salar de pescado (žuvies sala). viena iš keletos salų druskynuose, labiau žinoma Inca Wasi vardu (quechua kalba). taip vadinama nes salos forma primena žuvį. sala nusėta kaktusais, kurių amžius siekia šimtus metų. vieniši keturmetriniai spygliuočiais druskingųjų žemių draugijoje.

temsta, prasideda viešbučio paieškos. atvykus į pirmąjį veidrodiniais langais paaiškėja kad vietų nebėra. į bilieto kainą nakvynės vieta įskaičiuota, panašu kad laimės dalykas kelių "žvaigždučių" jis bus. atvažiuojam į kitą. kambaryje dvi lovos bei cementinės grindys. nei kėdės daiktams, nei rozetės fotikui/telefonui pakrauti. tiesa savininkas man džiugiai pareiškia kad visame kaime 21:00 gesinama šviesa, bet viešbutis turi nuosavą elektros varikliuką. kam po bemiegės nakties ir visos dienos atrakcijų šviesa vėlų vakarą klausimas retorinis. paklaidžiojam po miestelį tamsoje. beribis dangus nusėtas milijonais žvaigždžių. i can see dead people.. muchacha :D

sekmadienis (antra diena)
5:30 Bolivijos laiku mus prižadina šveicaras su šveicarišku laikrodžiu. prancūziški pusryčiai. "lekiam" Laguna Colorada (Spalvingo ežero) link, jokių kelio ženklų, jokio pažymėto kelio, jokių sankryžų. Laguna Colorada didžiausias rezervato ežeras, raudonos spalvos. ežeras keičia spalvą priklausomai nuo jame esančių dumblių, kurie ir "nudažo" jį savo natūraliais pigmentais. tie patys dumbliai yra ir flamingų maistas, 3 rūšys čia suka savo lizdus, daugiausiai lizdų pasaulyje prisuka James flamingai. kadangi artėja žiemos sezonas, flamingų šį kart mažai ir visi nutolę per stabiliai saugų jiems atstumą, reikėtų stipresnio objektyvo juos užfiksuoti, gaila..

pakeliui neaprašomi toliai, užgesusių ugnikalnių snieguotos viršukalnės, išdžiuvusios žolės plotai, druskingos žemės ir plieskianti saulė. aukštis kelionės metu svyruoja nuo 3600 iki 4800 metrų, taip aukštai dar neteko pasivaikščioti.


pirmadienis (trečia diena)
antrojo viešbučio kambario temperatūra neprognozuojama, stoglangis apledėjas. 4:30 keltis šalta. dušo čia nėra. tamsoje išvažiuojam žiūrėt geizerių ant veikiančio (?) ugnikalnio šlaitų. mintyse galvoju gal neišsiverš jis, matyt žinių iš Europos įtaka :) sustojam. geizeris: iš žemės veržiasi baltai pilkšvi dūmai ir girdisi stiprus šnypštimas. tokių pamatom ir daugiau.

kalnų viršūnės nusidažo rausvai. aušta. Sol de manana (ryto saulė). lauke minus 2-3 šalčio, natūraliam gamtos sukurtam baseine apie plius 30. iš pradžių įmerkiu kojas, geraiiiiiiii, kaaaaaršta, tai negi sustosi :) pasinėrus išlysti norisi sunkiai :) nesvarbu kaip būtų šalta, negalima praleisti progos išsimaudyti!!! lediniais plaukais valgom pusryčius, raudonos saulės apskritimas keliauja dangum aukštyn.

Reserva de Fauna Andina Eduardo Avaroa (plotas 7147 kv.km)
Laguna Verde (žaliasis ežeras). aukštis 4300m. arsenikas ir kiti mineralai nulemia šio ežero spalvą, priklausomai nuo temperatūros ir vėjuotumo. važinėjam skersai išilgai rezervatą ir klausomės hiphopo ispaniškai jau jau :)


vakare grįžtam į Uyuni, perkam bilietus atgal į Oruro, šalam autobuse. gerokai prieš auštant atvažiuojam į Oruro, perkam bilietus į Cochabambą, šalam autobuse. nemiegu, pro šalį lekia kaimeliai, posūkiuose atsiveria apšerkšnojusios kalnų žemės.
Cochabambą pasiekiam miestui jau pradėjus busti, įdienojus čia bus ne mažiau 20-25 šilumos. kelionės žurnalo pabaiga :)

p.s. nuotraukos niekada neatspindės vaizdų taip kaip viskas yra realybėje, bet keletas atspindžių čia.