/čia nėra šešėlių, nėra kelių ar kryžkelių, viskas yra miražas.. čia nepasislėpsi/
Naktinis autobusas rieda nepažįstamais keliais, nepažįstamų miestų gatvėmis, naktis šilta, lyg ir užmiegu, lyg ir sapnuoju, kad sapnuoju. Vidury nakties, kažkur, vietoje panašioje į degalinę-kavinę viename, autobusas sustoja "pietauti", tie, kurie girdi gamtos šauksmą, rikiuojasi į eilę, keletas žmonių perkasi maistą prie baro. Permetus akimis keleivius, daugiau nei pusė jų yra nevietiniai ir neabejotai visi jie keliauja į pasimatymą su didžiąja Dykuma.
Septintą ryto autobusas sustoja galutiniame sustojime. - Merzouga!!, - šūkteli vairuotojas. Mes susitarusios, todėl mus turi pasitikti "dėdė" su mano vardu ir telefono numeriu. Tamsu, autobusą apstoję keliones į dykumą siūlantys agentai, tiems kas jų dar neturi. Matau kaip atokiau stovi žmogus, kuris galėtų būti tas dėdė. Tikrai senu kledaru, lekiam į savo nuotykio pradžios tašką - viešbutį, kuris labiau primena tvirtovę, didžiulį pastatų kompleksą, dykumos pakrašty. Mūsų kambaryje nėra šviesos, bet yra karštas dušas :)
Internetai rašo apie vienos dienos, dviejų dienų ir ilgesnius variantus kelionei į dykumą. Vienos nakties principas maždaug toks atvažiuojama ryte, pasiilsima, pusryčiaujama/pietaujama, pasidedami daiktai, vakare kupranugariais keliaujama į dykumą, kurioje įrengtos stovyklavietės, vanduo ir lauko tualetas yra, vakaras su dainom ir pokalbiais prie laužo, naktis po adialais, rytas pasitinkant saulę ir kelionė atgal. Booking.com galima susirasti tikrai puikių variantų. Neįsivaizdavau kaip mums seksis keliauti Maroku, neturint iš anksto susirastų nakvynės vietų, bet dabar jau galiu pasakyti, drąsiai! Galima užsibookinti nakvynę sekančiai nakčiai, turint veikiantį internetą mobiliam, kurį turėjom visuose hosteliuose ir vienam autobuse.
Mes turim planą, tokį xls formate, su norimų aplankyti miestų pavadinimais, jis koreguojasi priklausomai nuo autobusų tvarkaraščių, kai kurių vis dar nėra www puslapiuose, ir sutiktų žmonių pasiūlymų :) Dykuma turėjo būti vienos nakties nuotykis, bet rezultate tapo dviejų. Taigi vakarop, atėjo laikas "plaukti" į dykumą. Mūsų gidas atsivedė du kupranugarius: juodos ir smėlio spalvos. Parklupbdė juos, pataisė balnus ir pamojo ateiti.
Kelionės ant kupros pradžioje buvo nedrąsu, gana aukštai, bet lėtai ir monotoniškai žingsniuojant kopomis pasirodė labai smagus reikalas. Kiek akys užmatė buvo tik dykuma, kopos keitė savo pavidalus, šešėliai ilgėjo, leidžiantis saulei mes atvykom į savo nakvynės vietą.
Vakaro vėsa pritraukia visus arčiau laužo, dalinamės berberų paruošta vakariene - tažinas: kuskusas su vištiena ir daržovėmis. Neįpareigojantys pokalbiai, dainos ir istorijos. Užvertus galvą į tave žiūri begalybės žvaigždžių, jokio miestų šurmulio, jokio skubėjimo, laikas čia tarsi sustoja, dykumų vėjas žaidžia su smėliu.. Po vidurnakčio iš patalų pasirodo mėnulis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą