Kelionės užrašai: Marokas (1 dalis)

Kiekvieną kart išgirdus žodį Afrika įsivaizduodavau palmes, saulę zenite, įkaitusi smėlį ir tamsius žmones rymančius po tomis palmėmis, dabar tai skamba juokingai, bet tai buvo vienas tų stereotipų, naivi vaikystės vizija, miražas.. ir kai bėgant apšilimą manieže, draugė užsimena kaip norėtų pakeliauti gal Maroku, pasigaunu tą mintį, įsimyliu ir nepaleidžiu.

Pirmas įspūdis mane ištinka stovint Eindhoveno oro uoste prie įlaipinimo vartų ir žvelgiant į nusidriekusią eilę tamsaus gymio vyrų juodais plaukais su dželabomis, moteris besislepiančiais po įvairiaspalvėmis hidžabomis, suprantu kad kelionės bus į dar neatrastą kraštą, kad tai nebus aristokratiškoji Europa, su nustatytomis tvarkomis ir taisyklėmis, nepriekaištinga kalba, laiku išvykstančiais autobusais, .. ir tai nepaprastai jaudina.

Atskridus į Feso oro uostą bandom sužinoti kaip nusigauti iki miesto, kuris yra maždaug už 13 km, ženklai lyg ir rodo kad čia turėtų būti autobusas, bet jo nėra. Viskas būtų paprasčiau jeigu mokėtume arabiškai arba prancūziškai, su anglų kalba čia sekasi sunkiau, kartais praverčia mano ispanų kalbos žinios. Besidairant autobuso pakalbinu du likimo draugus turistus, mums pažindinantis ir aiškinantis kur kuriems reikia nuvažiuoti prisistato taksistas su pasiūlymu mus nuvežti į miestą už 120 MAD (Maroko dirhamai) sumą, kursas grubiai skaičiuojant 1 Euras vertas 10 MAD, apsvarstę pasiūlymo atsisakome ir važiuojame susirastu vietiniu autobusu Nr. 16 už 4 MAD žmogui.

Maroke reikia/būtina mokėti derėtis, mums ši dalis sekasi prasčiausiai, smagu žiūrėti į olandą, kuris puikiai susitaria prancūziškai, mums pakeliui, ir jau iš traukinių stoties mes Taxi lekiam sparčiai temstančio miesto gatvėmis savo pirmojo hostelio link.

Šį, pirmąjį hostelį ir paskutinėm dviem naktims kitą, esu rezervavusi per booking.com, ieškodama žiūrėjau kad kainos ir kokybės santykis būtų optimalus ir nebūtų baisu užmigti su skorpionais :) Draugiškas patarimas prieš apsistojant nakčiai pasižiūrėti į kambarį, ar duše yra karštas vanduo, patalynės ir rankšluosčių švara abejotina, bet mokant už naktį 10-20 Eurų tai yra sakykim normalu :) Mes turim miegmaišius, tai suteikia švariai saldaus miego garantą ;) Po skrydžių ir pirmųjų įspūdžių grimztam į tūkstančio ir vienos nakties pasakas..

Paryčiais, maždaug apie penktą ryto, prabundu nuo kvietimo maldai balsų, medinoje (senamiestyje), kurioje yra virš tūkstančio mečečių, jie nenutrūkstamai aidi ir susimaišo į vieną, nesuprantamą skambesį, kuris pradžioje nejaukiai išgąsdina, suprantu kad tai kultūros dalis, kurioje dabar gyvename. Užsimerkiu, bandau įsivaizduoti kaip tūkstančiai vyrų sinchroniškai nusilenkia į Mekos pusę. Brėkšta.

Fes trečias pagal dydį Maroko miestas, įsikūręs Atlaso kalnų papėdėje, įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą, įkurtas 8 amžiuje ir dabar turint apie milijoną gyventojų. Kelionių vadovas rašo „pasiklyskite medinoje“, bet labai nesinori, todėl smalsumo ir patogumo sumetimais priimame mūsų hostelio administratoriaus pasiūlymą eiti į mediną su vietiniu gidu. Abdul, garbingo amžiaus senjoras, kalba angliškai, vedžioja skersai išilgai po siaurų gatvelių, knibždančių gatvės prekeiviais, turistų grupėmis ir asiliukais, labirintą. Žinoma mus nuveda ir į parduotuvėles, kuriose tarsi tarp kitko pasakoja istorijas apie skraisčių audimą, po pasakojimų seka tų pačių skraisčių vyniojimas aplink galvas ir žinoma švelnūs bandymai susukti mums galvas tomis jų skraistėmis J Kitoje parduotuvėleje viskas iš gryniausio argano ir kiti spąstai turistams.

Tačiau taip pat išgirstam keletą faktų ir istorijų, aplankom Korano mokyklą, kuri nustebina gyvenamųjų kambariukų mažumu, pamatom kaip kepama duona, esam pavaišinamos saldumynais. Šauni popietė baigiasi garsiosiomis odų raugyklomis, aplink kurias įsitaisiusios jau pagamintų odinių gaminių parduotuvės. Nuo jų stogo atsiveria visas vaizdas tarsi į kokią skaistyklą, prie kubiliukų su įvairiausių spalvų tirpalais ar natūraliu mėšlu triūsia vyrai tampydami gyvūnų odas. Smarvė uch, mus palydėjęs pardavėjas tikina, kad tai netoksiška, darbininkams ji nekenksminga. Šios odos raugyklos egzistuoja šimtmetį ir procesas beveik nėra pasikeitęs. Iš pradžių odos mirkomos karvių šlapime, negesintose kalkėse, vandenyje ir druskoje. Kailiai yra mirkomi apie dvi tris dienas, kol netenka riebalų, plaukų ir būna paruošti tolimesniam apdorojimui. Juos merkiama į balandžių mėšlo ir vandens tirpalą, kuris veikia kaip minkštiklis ir leidžia vėliau nusidažyti odai. Kailiai dedami į kubiliukus su natūraliais augaliniais dažais, pavyzdžiui: aguonų gėlės (raudona), indigo (mėlyna), chna (apelsinų), kedro (ruda), mėtos (žalia) ir šafrano (geltona). Procesas įspūdingas, vertas aplankyti keliajant Fesu.

Iš Feso mūsų kelias sukasi į Meknesą, esantį 60 km nuo Feso, pasiekiamas traukiniu arba autobusų. Verta paminėti kad traukinių stotys žavi savo tvarkingumu ir punktualumu. Mekenese planuota tik praleisti dieną be nakvynės, svarbiausia dienos plano dalis nuvažiuoti į Volubilį, geriausiai išsilaikiusius Romos imperijos miesto griuvėsius. Vos išėjus iš traukinių stoties pirmas slaptažodis kurį išgirstam – „Volubilis“. Nežinau kaip, bet susitariam kad mus nuveš iki miesto ir parveš, vairuotojas nekalba jokiom kitom kalbom tik arabų ir prancūzų, mes kaip tyčia nekalbam jomis, sėdim ir dairomės į apylinkes, pavasaris lekia pro langus ir skaisti saulė dar labiau šypsosi.

Vakarėja, sėdim Supratour‘o autobusų kompanijos biure – stotyje ir laukiam naktinio autobuso į Dykumą...