nakties knyga: apie tarpusavio supratimą

diena iš tų sunkesniųjų, todėl įžangos jau nebeparašau :)
ketvirtas A.Kurpatovo knygos skyrius - tarpusavio supratimo iliuzija.

nuo pat kūdikystės jaučiame poreikį būti suprasti. tačiau į šį žodį įeina ir daugybė kitų prasmių: pritarimo, paramos, sutikimo, užuojautos - žodžiu, tikro supratimo. dar vaikai būdami jau kankinomės, kad šeima ir draugai mūsų iki galo nesupranta ir kuo labiau liūdėjome dėl to, tuo labiau troškome būti suprasti, tuo stipresnė darėsi ši iliuzija - tarpusavio supratimo iliuzija.

mūsų vaikystės pasakos pilnos supratimo iliuzijos. mylintys karalaičiai ir karalaitės vieni kitus supranta be žodžių. daugelyje pasakų jie netgi nė karto nėra matę vienas kito, bet jau myli ir supranta vienas kitą ("miegančioji gražuolė"). vaikas tas suaugusių pasakas priima už teisybę.

ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kuris mane gerai suprastų, kaip aš pats suprantu save? atsakymas greičiausiai bus: tokio žmogaus nėra. vienas mus supranta vienoje srityje, kitas - kitoje, bet kad kas suprastų visiškai, visais klausimais... taip nebūna. iš tikrųjų mes nežinome kitų žmonių elgesio priežasčių, nežinome kodėl jie taip mano, o svarbiausia - nežinome, ką jie iš tikro jaučia. mes tik spėliojame pagal tai ką žinome.

visi mes naudojam tuos pačius žodžius, bet kiekvienas į tą patį žodį įdedam vis kitokią prasmę, dažnai labai specifinę.

kai žmogus sako, kad jis "įsimylėjo". ką tai reiškia? ar tai, kad jo jausmas panašus į aistringojo Romeo? o gal tai tik lytinis potraukis, noras pasimylėti su patikusia mergina? kaip tas žmogus apskritai supranta žodį "įsimylėjau" ir kaip supranta "meilę"? kas ji jam - aistra, ištikimybė, pagarba, pasiaukojimas, potraukis? kai jis sako: "aš įsimylėjau!", ar tai reiškia, jog jis išgyvena svarbiausią gyvenimo įvykį, o gal tai tik dar viena intrigėlė?

akivaizdu kad jei kas sako mylįs, aš galvoju ne apie tai, ką jaučia sakantysis žmogus, o apie savo patirtus meilės jausmus. nors kokie panašūs būtume, meilės jausmai bus skirtingi. taigi už kiekvieno ištarto žodžio slypi subjektyvi patirtis, bet klausantieji juos savotiškai transformuoja - mūsų žodžius išverčia į savo gyvenimo patirties kalbą.

kiekvienas mūsų turi pakankamai išorinių ir vidinių priežasčių elgtis vienaip arba kitaip. tad jei kieno poelgis mums nepatinka, tai tik rodo, jog mes nežinome to asmens "išorinių ir vidinių priežasčių". dėl viso šito mes jaučiamės vieniši: aš tarp draugų lyg dykumoj esu.. kiekvienam labai pažįstamas jausmas.

mūsų jausmai, nuomonės, sampratos mūsų pačių gyvenimo patirties fone - vienas dalykas, bet visai kas kita, kai šie jausmai, nuomonės ir sampratos atsiduria svetimo gyvenimo patirties fone. papasakojus kitam žmogui mes sakom: "suprask, man tai taip svarbu!". o jis atsako: "nieko ypatingo nematau, paprastas įvykis". ir čia mes pajuntam didžiulį nusivylimą.

punktai:
1. paprastai, pradėdami bendrauti su kitu žmogumi, automatiškai pasąmonėje pradedame kurti jo paveikslą. po kiek laiko mums ima atrodyti kad jį pažįstam. jei žmogus pasielgia taip, kaip nesitikėjom, jau įrodymas kad užkibome ant tarpusavio supratimo iliuzijos. tai ką galvojame apie kitą žmogų yra tik mūsų mintys apie jį, mūsų įsivaizdavimas. koks jis yra iš tikrųjų nežinom. kito žmogaus jausmai jums irgi tik spėjimas, jeigu jis jūsų nekenčia arba myli ir tai pvz. yra tiesa, mes vis tiek nežinom kokią prasmę šiems žodžiams suteikia jis. vienam žodis "meilė" yra flirtas, kitam - "rimtas jausmas", trečiam - "galimybė duoti", ketvirtam - "galimybė imti", sąrašas gali būti ilgas. į žodį, kurį ištarė kitas žmogus, sudėti savąją to žodžio prasmę yra lengviausia, bet pragaištinga.

2.liaukitės reikalauti. dažnai iš žmogaus tikimės elgesio, kuris mums atrodo savaime suprantamas arba malonus. dažnai tokie mūsų lūkesčiai yra nevalingi, mes jų neformuluojame, o paprasčiausiai laukiame. nereikalaukite iš žmonių, kad jie jus suprastų, išmokite patys paaiškinti kitiems tai, kas jums svarbu, taip bus paprasčiau visiems.

3. kitas yra "kitas". santykiai su kitu žmogum gali būtu tik partneriški. tačiau tokie santykiai neįmanomi, tol kol mes manome, kad kitą pusę pažįstam geriau, negu ji pati pažįsta save; kol manom, kad kitai pusei galime pasiūlyti tai, ko jai kaip tik ir reikia. kitas žmogus tiesiog yra kitas žmogus, turintis savo požiūrį į gyvenimą, savo vertybes ir interesus.

4.užsiimkime saviskata. mes galime pagirti save, saviskata yra vienas svarbiausių mechanizmų, kurie padeda mums sėkmingai veikti. kas ta saviskata? tarkim tai mokėjimas deramai įvertinti savo pasiektus rezultatus. dažnokai mes per daug reikalaujame ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. rezultatas toks, kad aplinkiniai mūsų nesupranta, nes nesuvokia kokio masto mumyse vykstantys procesai, be to ir mes patys negalime savęs įvertinti, juk veikiame pagal principą "viskas arba nieko". taip nebūna, kad "viskas iš karto", o laimėjimai - visų pirma lyg ir nereikšmingi pasiekimai. bet iš šitų nedidelių pasiekimų susideda didelė sėkmė. todėl jei norime sulaukti aplinkinių palaikymo ir sutarti su savimi, būtina labiau džiaugtis savo pasiekimais, kad ir mažais, bet būtinais norint įgyvendinti didelius ir svarbius projektus.

5. būkite dėmesingi tiems, kurie jūsų nesupranta. mes keičiamės diena po dienos. mes ieškome "artimos sielos". jei esame mylimi už sugebėjimus, savybes, vadinasi mylimi mūsų gebėjimai ir savybės, o juk kiekvienam norisi būti mylimam "šiaip sau", "ne už ką nors". mus mylintys žmonės palaiko mus, net ir nelabai suprasdami dalyko esmės.

kad ir kokia šviesi atrodytų svajonė, ji niekada nepakeis tikro džiaugsmo, kurį duoda tik realus gyvenimas, be iliuzijų ir paklydimų. atsikratydami iliuzijos, mes nusiimame rožinius akinius, tai gal atrodo baisu, bet tai būdas išvysti visą realaus gyvenimo spalvingumą, pažinti tikrus, o ne išgalvotus žmones!

liko neperskaityti gal penki paskutiniai knygos lapai apie - meilės iliuziją, bet ne rytoj.

rytoj manęs nebūti namie, rytoj manęs būti prie ežeras, nesupratot? - čia lietuvių kalbos nesupratimo iliuzija :D

labanaktis ;)