< nestipriai > pasitempiau kojos raištį < /nestipriai > tai kuriam laikui kuo mažiau veiksmo lauke, todėl akys nukrypo į šalia miego vietos sukrautą neskaitytų knygų krūvą. ji susideda iš:
- poros H. Murakami knygų;
- "Google istorija" su neperskaitytais keliais skyriais;
- "Nekaltybės praradimas" - čia Ričardo Bransono apie sėkmės istorijas versle;
- padovanota "Skaitmeninė fotografija", kurią vis noriu atsiversti, bet kažkaip nesurandu laiko;
- dar "Haris Poteris ir mirties relikvijos" aha stebuklai žemėje :D - šitą skaitysiu kai jau visai stogas važiuos nuo darbo ar ne tik :)
- toliau in english "Kurioziškas incidentas su šunim nakties metu" čia po Poterio kai jau stogas bus nuvažiavęs :)
- o matau DVD su anime "Ghost in the Shell" ru edition reikėtų gražinti :)
bet šios nakties knyga, kurios mintimis noriu pasidalinti su jumis yra Andrejaus Karpatovo "Brangiausiai kainuojančios iliuzijos: apie baimę, laimę, kančias, savitarpio supratimą ir meilę". šiąnakt apie baimę:
psihologija iliuzijomis vadina "klaidingą suvokimą". psichoterapiautui "iliuzija" yra kas kita. kai jis kalba apie iliuziją, turi omeny klaidas, kurias daro mūsų sąmonė,- santykių, jausmų klaidas. kai kada mes geidžiamybę suvokiam kaip tikrovę, o to pasekmės, kaip žinoma, nepageidautinos. kartais, kai baimės akys didelės, iš esmės visai nekaltučius įvykius suvokiame kaip "tikrą katastrofą". kartais ima rodytis, kad mus su kuo nors sieja "visiškas abipusis supratimas", bet paskui, žiūrėk, tas žmogus mūsų nesuprato, neparėmė, apvylė ar netgi išdavė.
klausimas: ar visada esmė pasireiškia tais pačiais požymiais? atsakymas: toje pačioje pakuotėje gali slypėti visiškai skirtingi dalykai. žmogus, kurio išorė mane traukia, galbūt visiškai netinka man dvasiškai, ir, priešingai, žmogus galintis būti iš tikrųjų artimas dvasia, gal yra tokios išvaizdos, kuri man visai nepatinka. išorė apgaulinga, pakuotė yra tik pakuotė, joje gali būti nežinia kas.
pirmoji iliuzija - Pavojaus
ji pasireiškia baimingumu, įtarinėjimu, kad kiekviename įvykyje slypi kas nors negera. nerimas, baimė, vidinė įtampa, "siaubo priepuoliai'. atėjusi iš vaikystės, kai tėvai mus mokė bijoti svetimų žmonių, nepažįstamų vietų, ligų, žemos visuomenės padėties ir t.t. vaikui diegiama baimė, nepasakant kaip reikėtų elgtis. tėvams toks auklėjimas tampa patogus. formuojamos neigiamybės: jei taip elgsis su tavimi niekas nedraugaus.
mes baiminamės dėl daugelio dalykų be pagrindo. kasdien susidurdami su įvairiom nelaimėm žinom kas mums gresia - gaisrai, potvyniai, eismo nelaimės ir t.t, kad galim netekti darbo, numirti. visos mūsų baimės tai mišinys neigiamos asmeninės patirties ir informacijos, kokie pavojai iš principo gresia kiekvienam žmogui. sąmonėje nuolatos susiejamos asmeninė patirtis ir mūsų žinios apie visokias galimas grėsmes, todėl pradedame bijoti ne tik to, kas nutiko mums patiems, bet ir visko, kas gali nutikti kiekvienam žmogui.
mes visi norim žinoti ateitį. jei žinosim - galėsim apsisaugoti - savisaugos instinktas. savo ateities mes nežinome. nerimauti reikia tada kai atsitinka nelaimė, o kankintis pirma laiko beprasmiška. ir kai mes norim nuspėti ateitį, mus apima nerimas ir susirūpinimas. ateities žinojimas - iliuzija.
pavyzdys prieš paskaitą apie sifilį profesorius pasakoja istoriją: "ketvirtam kurse buvau įsimylėjęs vieną merginą. ją mylėjo ir mano draugas. klasikinis meilės trikampis! nepatikėsite, bet ji pasirinko jį. taigi paskaitos tema: "klasikiniai sifilio požymiai". jeigu moteris pasirenka kitą, ne tave, atrodo tikra tragedija. bet jeigu ji būtų sirgusi sifiliu? argi jos pasirinkimas nebūtų sėkmė atstumtajam?"
jeigu pavėluojat į lėktuvą, kuris sudužta. iš pradžių jūs gailitės kad nesuspėjot laiku ir tai jums galėjo atrodyti didžiausia nesėkmė, tačiau sužinojus kad jūs išvengėte aviakatastrofos ir likote gyvas jau atrodo visai kitaip.
vertinti įvykius galima tik po to kai jie įvyko. sunku atsakyti kas yra laimė ar kai santykiai nutrūksta, bet galbūt jiems nenutrūkus jūs turėtumėt daugiau bėdų? Gal jums trūksta pinigų? tačiau kiek tragedijų gali atnešti turtas! neįmano žinoti kas geriau. tai ar verta griaužtis dėl to, kad šiuo metu vyksta tai, kas vyksta?
baimė sukelia sunkumus, ji programuoja žmogų nelaimėms ir nesėkmėms. bijodami kad nepasiseks, mes bijome imtis naujų dalykų ir automatiškai patiriam nesėkmę. baimė sumažina imunitetą, ji gali sukelti įvairias nervines ligas. ji mus užvaldo ir išsekina organizmą.
didžiausios gyvenimo "tragedijos" pripažinkim ateina netikėtai, asmeninės dramos, artimųjų netektis, smurtas. jų nelaukiam ir nesitikim. jų neatspėsime, todėl neverta jų ir bijoti.
svarbiausios taisyklės:
pirmoji taisyklė: iliuziją pakeiskite tikrove
1.būtina atkreipti dėmesį, kad mes jaučiame baimę (pvz. bijom kad nesusirgtumėm) ir jei ta baimė mums atrodo pagrįsta (mano proprosenelis sirgo ta liga :))
2. būtina suvokti kad pavojus tariamas. mes žiūrime į ateitį, sugalvojame ją ir imame nerimauti dėl savo sugalvotų nesąmonių. mes tiesiog nežinome kaip viskas įvyks ir ar įvyks.
3. reikia atkreipti į tai kas vyksta šiuo metu, o ne fantazuoti apie "ateitį". mes pamirštam dabartį ir galvojam o kas toliau? pasaulio pabaiga? ne. kas įvyko, įvyko. gal tai kas įvyko pareikalaus naujų veiksmų ir tai normalu. gyvenimas duoda galimybę judėti tolyn. kvailiausia bijoti gyvenimo. ateities dar nėra, bet visada yra dabartis ir joje galima daryti ką nors svarbaus.
4. naudokitės galimybėmis, kurias jums teikia gyvenimas. rinkitės tikrovę, o ne spėjimus ar nuogąstavimus. nežinome kokia yra ateitis, bet mes žinome kokia yra dabartis.
antroji taisyklė: apgaukit apgaviką
ji skamba: situacijoje, kuri jus baugina, elkitės taip, tarsi nieko nebijotumėte.
1. apgalvokite kaip jūs elgiatės jus gąsdinančioje situacijoje;
2. apgalvokite, kaip elgtumėtės toje situacijoje, jeigu nebijotumėte. ir pradėkite taip elgtis pagal naują scenarijų.
trečia taisyklė: žaiskite laiku
tikroji katastrofa yra mūsų pačių mirtis, po jos mes išeisime iš žaidimo. iki tol gyvenimas tęsiasi, su nutikimai gerais ar blogai, bet mes vis tiek išgyvename ir gauname vis naujų galimybių. viską galima išgyventi ir galima įsivaizduoti kad baisiausia kas gali nutikti mūsų gyvenime jau nutiko. visi išgyvenimai tiek didesni tiek mažesni jau pereiti etapai. "gyvenk taip, tarsi ši diena būtų paskutinė tavo gyvenime". o gal verčiau gyvenkime taip, tarsi paskutinė gyvenimo diena būtų buvusi vakar, o šiandien būtumėm visiškai laisvi.
ketvirtoji taisyklė: neieškokite to, kas jus ir taip atras.
mes ieškom pavojų ir grėsmių. tačiau gyvenime daug netikėtumų, kurių nenuspėsim. viską galima daryti iš baimės, arba todėl, kad taip daryti geriau. pirmu atveju, gal ir apsisaugosite nuo kai kurių nemalonumų (nors nebūtinai), tačiau neabejotina: jūs gyvensite kankinami baimės. sąmonė mums duotas tam, kad gyvenimo uždavinius įveiktumėm sveiku protu. gyventi atradimų ir laimėjimų pasaulyje kur kas geriau nei netekčių ir nuolatinių praradimų.
penkta taisyklė: nepraganykit svarbiausio. baimė nuodija gyvenimą. brangiausia ką turime - savo gyvenimą. būtina nusistatyti kas iš tikrųjų yra svarbu. visos mūsų baimės tėra iliuzijos.
< mano mintys > kas naktį po iliuziją :) jeigu suspėsiu konspektuot. išvados vėliau, tačiau jau dabar galiu pasakyti, šia knyga labai gerai "trinktelt" sau per galvą, jei kartais imam ir pamirštam, kad visoks gyvenimas yra čia ir dabar ir vertas visko kas nutinka! labanaktis :) < /mano mintys >
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą