iš šiandieninio susitikimo, svarstant finansinę projekto dalį, dienos klausimas:
projekto vadovė:
- "Kiek kainuoja analitikas?"
blablabla skyriaus vadovas (susimąsto):
- "Daug kainuoja..", paskui pasižiūri į šalia sėdintį mūsų analitiką ir klausia:
- "Tu nepameni kiek kainuoji?"
va taip :D šiais laikais visi kainuoja, analitikai ypač brangiai :D
bet dėl to neverta kankintis:
trečiasis knygos "Brangiausiai kainuojančios iliuzijos" skyrius apie kančios iliuziją.
nuo mažens mes išmokstam daugybės vaidmenų, vienas jų "aukos vaidmuo". jeigu vaikas, kaltinamas kuo nors, pradeda priešintis, bet neatgailauja už tai ką padarė, suaugusieji baudžia jį, kol jis ima gailėtis to ką padarė arba vaidinti kad gailisi. vaikui pradėjus gailėtis: vergti, dejuoti, atgailauti, suaugusieji pasijaučia atlikę savo pareigą. mes išmokstam manipuliuoti savo atgailavimu. paskui paaiškėja kad "kankinio vaidmuo" turi dar vieną savybę: juo galima kaltinti! pažiūrėk ką man padarei, tu man gyvenimą sugriovei!
bendruomenė gina silpnus ir vargšus, tam ir yra bendruomenė. į individualistus žiūrima kreivai, tačiau kenčiantieji ir už bendrą reikalą ir šiaip sau - tikrieji mūsų didvyriai. jie gali tikėtis visuotinio pritarimo ir pripažinimo. kančia vienija žmones.
taip tik atrodo, kad gulinčiojo nemuša. jis pats save muša - tuo, kad guli. reikėtų keltis ir eiti, eiti ir daryti, daryti ir padaryti, bet jis guli. "aukos" vaidmuo kartais padeda taktiniu požiūriu, bet strateginiu, žvelgiant į perspektyvą, tai visada pralaimėjimas. mums bloga, mes kenčiame ir daugiau nieko nedarome, todėl priežastys, sukėlusios šitą kančią niekur nedingsta.
pabandykite kentėti neužjausdami savęs - nepavyks, būkit ramūs. kančios nebūna bent be menkiausios vaidybos, o aktoriui reikalinga publika, susižavėję žiūrovai. kadangi aplinkiniai neskuba mūsų užjausti, viską suprantančia publika tampame mes patys. mūsų kančia - visada užuojauta sau pačiam.
mes klystame, o gyvenimas į tai atitinkamai reaguoja - kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. klaidingo veiksmo pasekmės labai nemalonios ir kankintis šiuo atveju, vadinasi nepripažinti savo klaidos. iš klaidų reikia mokytis, o ne gailėtis!
1. kentėjimas neturi prasmės
paprastai, kai mūsų klausia, kodėl užsiimam vienokia ar kitokia veikla, atsakome turėdami galvoje priežastį, nors iš tiesų tai buvo klausimas apie prasmę. ir kai atliekame kokį veiksmą, automatiškai - sąmoningai ar nesąmoningai - į jį žiūrime kaip į turintį tam tikrą prasmę. jeigu kančia yra veiksmas, tai jis turi turėti kokią nors prasmę. turim savęs paklausti: "Kam aš kankinuosi?" ir atsakyti į jį sau tiksliai ir sąžiningai. "ašaros nieko nepadės". jei ir toliau kenčiame, tebetikime, kad mūsų kentėjimas turi kažkokią prasmę. jei iš kančios naudos nėra, ji tampa beprasmė ir mes liaunamės kentėti. visada turime pasirinkimą, paklausus savęs: "Kam aš kankinuosi?"
2. niekada nesigailėkit savęs
jei kančią paverčiame kultu, jei manome kad ji turi prasmę, kentėjimas garantuotas. svarbus mūsų požiūris į kentėjimą. kančia neįmanoma be gailesčio sau. jei gailime savęs, kančia turi galimybę kankinti mus visomis įmanomomis priemonėmis. niekada savęs nesigailėkite ir neleiskite kitam to daryti.
3.kitiems mes reikalingi stiprūs
taip, kitiems mes reikalingi stiprūs. tai nėra nei keista, nei savanaudiška. gyvenime ir taip daug sunkumų, kad kas nors dar norėtų nuolat būti šalia žmogaus, kuris kankindamasis, nieko daugiau nepastebėdamas. fizinis silpnumas - mažas, palyginus su psichologiniu silpnumu. nieko nėra blogiau už nuolatinius priekaištus, skundus, kaltinimus ir pan.
kuris teiginys jums geresnis: "man viskas gerai, o toliau bus dar geriau!" ar "man viskas blogai, o toliau bus dar blogiau!", kuris perspektyvesnis?
"skųstis, kad gyvenime nėra džiaugsmo, kai yra nors viena būtybė, kuriai galime padėti patarimu ar tik savo buvimu, yra taip pat neprotinga kaip ir mirti iš troškulio rankoje laikant stiklinę vandens." /V.Melmotas/
vizito pas traumatologą išvada: gyvensiu :) lūžių nebuvo, stiprus patempimas, ko pasekoje susidarė vidinės kraujosrūvos. o rytojaus konspektavimo laukia - tarpusavio supratimo iliuzija. labanaktis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą